Politikų derybos primena spektaklį

Nors dviejų partijų atstovai pradėjo oficialias derybas, socialdemokratai ir konservatoriai „vaivorykštės” per savaitgalį sukurti nežada

Savaitės pradžioje nuskambėjęs prezidento Valdo Adamkaus raginimas sėsti prie derybų stalo politikų ausis pasiekė tik jos pabaigoje.

Vakar Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) ir Tėvynės sąjungos (TS, konservatorių) derybininkai pustrečios valandos vargo tik tam, kad galėtų pranešti esantys nusiteikę sekmadienį rinktis į antrąjį derybų raundą. Pirmasis abiejų partijų atstovų susitikimas neduoda pagrindo tikėtis rezultatų, kurie ateinantį pirmadienį nudžiugintų valstybės vadovą. „Vilčių nėra”, – LŽ pareiškė vienas derybininkų.

Postais dar nekvepia

Nors abi pusės sutarė iki sekmadienio vakaro laikytis moratoriumo deryboms su kitais galimais partneriais, šis „saugiklis” toli gražu nereiškia geranoriškumo pagaliau susitarti tarpusavyje.

Kad iš mirties taško pajudėjusios jų derybos veikiau primena imitaciją, rodo ir tai, jog socialdemokratai ir konservatoriai iškart įstrigo savo skirtingų programinių nuostatų brūzgynuose. Jie net preliminariai nesusitarė dėl galimo pasiskirstymo postais. „Nei apie premjerą, nei apie ministrus nebuvo kalbos. Pagrindinė diskusija, ilga nuobodi ir maloni, tai buvo mūsų laikysena, ar elgiamės garbingai ir sąžiningai, taip pat mūsų programinės nuostatos”, – sakė viena TS derybininkių Irena Degutienė.

Socialdemokratai vakar suskubo įteikti savo Vyriausybės programos projektą, parengtą pasitraukusio ministrų kabineto programos pagrindu, nors iš jų konservatoriai pirmiausiai tikėjosi sulaukti siūlymų dėl svarbiausių prioritetinių būsimos Vyriausybės darbų.

Juos, pasak Degutienės, socialdemokratai pažadėjo pateikti sekmadienį.

Mistiški skaičiai

Derybininkai pranešė jau matantys ir būsimos koalicijos apmatus. Ją esą ketinama formuoti iš dviejų politinių blokų, suburtų ar vis ryškėjančių Seime – Proveržio ir centro-kairės. Tiesa, į valdžios traukinį sėstų arba tik keturios partijos, arba net septynios „be susikompromitavusių žmonių”.

Į mažesnę koaliciją patektų jau minėtos LSDP, TS, taip pat Liberalų sąjūdis ir Valstiečių liaudininkų sąjunga (70 vietų Seime). LŽ jau rašė, kad būtent tokia valdžios vizija puoselėjama Prezidentūroje. Antruoju atveju prie valdančiųjų prisidėtų Artūro Paulausko vadovaujama Naujoji sąjunga, Seimo pirmininko Viktoro Muntiano „pilietininkai” ir Artūro Zuoko liberalcentristai. Tokia beveik šimtą parlamentarų vienijama dauguma daugiau nei abejotina vien todėl, kad konservatoriai vargu ar ryžtųsi bendradarbiauti su liberalcentristais, juoba kad dar derybų išvakarėse patys protestavo prieš socdemų flirtą su Zuoko partiečiais.

Be to, abu koalicijos variantai laikomi tik kaip galimos derybinės pozicijos. Toks ryškus skirtumas jau spėjo sugluminti ne vieną galimą LSDP ir TS partnerį „vaivorykštėje”. Prie šių dviejų partijų besišliejančios jėgos, pasak Seimo Socialdemokratų frakcijos seniūno Juozo Oleko, prie derybų stalo gali būti prileistos tik, jei bendra socialdemokratų ir konservatorių programa būtų pateikta prezidentui Adamkui. „Manau, kad po sekmadienio, kai pamatysime, ar mūsų programinės nuostatos tiek artimos, kad galime ir turime pagrindo susitarti, tada galėsime ganėtinai išplėsti derybinį ratą su visais partneriais”, – antrino Degutienė.

Nenuoširdumo atmosfera

Konservatoriai ir socialdemokratai sutarė derėtis paritetiniais pagrindais. Neatmetama galimybė, kad iki derybų baigties kairieji dar padidins savo įtaką.

Paklaustas, ar iki pirmadienio tikisi Seimo Socialdemokratų frakcijos pagausėjimo, Olekas teigė kol kas nesulaukęs prašymų iš kitoms frakcijoms priklausančių parlamentarų prisidėti prie jo vadovaujamos frakcijos. Pasak LŽ šaltinių, socialdemokratų derybininkai konservatoriams užsiminė artimiausiu metu galintys centro-kairės bloką papildyti mažiausiai 4 parlamentarais.

Tačiau vargu, ar to prireiks. Ir socialdemokratai, ir konservatoriai neoficialiuose pokalbiuose sutartinai pripažino, kad vilties susitarti dėl plačios koalicijos nėra. „Konstruktyvaus dialogo nėra, tai – demagogijos lenktynės, kad vėliau vieni galėtų suversti atsakomybę dėl žlugusių derybų kitiems. Neturėkime iliuzijų”, – LŽ sakė vienas derybininkų.

Akivaizdu, kad prezidentui Adamkui duotas įsipareigojimas tartis dėl būsimos valdžios vykdomas nenuoširdžiai.