Buvusi Alytaus pataisos namų gydytoja Lina Macaitienė, kuriai „Lietuvos žinios” kadaise padėjo laimėti prieš provokaciją surengusius jos kolegas, įsikūrė Airijoje. Su ŽIV protrūkiu kolonijoje kovojusi medikė į Airiją prieš du mėnesius išvyko su 200 litų kišenėje.
Šį interviu – pirmą kartą gyvenime – gydytoja davė „karo lauko sąlygomis”. Kol ji Enniskilleno miestelio bibliotekoje kompiuteriu rašydavo atsakymus, už nugaros šurmuliuodavo kompiuterio laukiančių airių eilė. Elektroninį interviu teko nutraukti ir vėl pradėti penkis ar šešis kartus.
Nepopuliariausia specialybė
– Kodėl apsisprendėte išvažiuoti?
– Kažkaip pajutau, kad Lietuvoje man nebeliko vietos. Mano specialybė – nepopuliariausia: esu gydytoja. Lietuvoje mūsų nereikia. Netikit? Paskambinkite į visas Vilniaus, Kauno, Klaipėdos
ligonines ir paklauskite, kurioje iš jų reikia vidaus ligų gydytojo dirbti stacionare. Nereikia niekur. Daugelis painioja bendrosios praktikos gydytojus su vidaus ligų gydytojais. Tai ne tas pat. O važiuoti į tolimą provinciją, palikus savo namus, ten gauti 1000 litų? Geriau į užsienį, ir čia gauti… na, sakykim, kelis kartus daugiau.
– Iš savo tautiečių tik ir girdžiu kalbant: „Važiuosim, uždirbsim, nuversim kalnus”. O dažnas atsidūręs svetimame krašte supranta: yra ten ir kalnų, ir pinigų, tik štai jo niekam nereikia.
– Airijoje manęs jau laukė vyras Mečislovas. Jis į Dubliną pernai spalį atvyko „kaip stovi”. Laimė, darbą rado per 3 savaites. Tiesa, ne Dubline, o Enniskilleno miestelyje. Todėl čia ir persikėlė. Triūsia gamykloje paprastu darbininku, uždirba 5000 litų per mėnesį. Darbas trunka nuo 7 iki 16 valandos, 5 dienas per savaitę.
Į Airiją važiavau su senu šeimos draugu Jonu Raišku. Vykau beveik į nežinią, nes jokie darbdaviai nekvietė. Beje, išskridau teturėdama kišenėje 200 litų, kuriuos buvo įdėjusi mama. Beliko pasikliauti savimi: išsilavinimu, patirtimi ir tais sugebėjimais, kuriuos davė Dievas.
– Ar mėginote įsidarbinti gydytoja?
– Įsidarbinti pagal specialybę čia sunku: miestelis mažas, ir darbo pasiūla nedidelė. O aš ir neieškojau gydytojos darbo. Man visada labiausiai norėjosi dirbti medicininio leidinio žurnaliste. Juk prieš išvykdama iš Lietuvos, „Pūko” radijuje kūriau ir vedžiau laidą „Konsiliumas”, mano konsultantas buvo docentas Algimantas Šimkus.
Darbdavys „užmušė”
– Kaip mūsiškius plunksnos brolius sutinka užsienyje? Iškart kreipėtės į redakciją?
– Ne, iš pradžių mėginau gauti vadovės pareigas vienoje įstaigoje. Pirmojo susitikimo su potencialiu darbdaviu neužmiršiu ilgai. Iš pradžių manęs visko ilgai klausinėjo, o aš atsakinėjau. Tada paprašė dokumentų, sertifikatų. Per anksti apsidžiaugiau, nes išgirdau: „Mes jums pasiūlysime gerą darbą, nes jūsų aukšta kvalifikacija ir turite patirties, bet pirmiau… išmokite normaliai kalbeti angliškai”. O aš galvojau, kad neblogai kalbu… Pasirodo, reikia LABAI GERAI! Taigi tobulinu kalbos įgūdžius. Be to, čia Šiaurės Airija, ir žmonės kalba savitu dialektu, kuris skiriasi nuo klasikinės anglų kalbos… Tie darbdaviai man neretai skambina, sakė, kad laukia”.
– O žurnaliste tapote?
– Ką tik mane sutiko įdarbinti vieno iš vietinių laikraščių redakcija. Sutarėme su redaktoriumi, kad pateiksiu rašinių medicinos tema. Parlėkiau namo ir vienu prisėdimu parašiau porą straipsnių.
– Ar jau spėjote susidaryti nuomonę apie Airijos medicinos lygį?
– Mes gyvename netoli Erne ligoninės. Ji – maža, laisvos vietos gali tekti laukti iki pensijos, todėl apie vidaus tvarką nieko nežinau. Tačiau medikų atlyginimai – fantastiški. Gydytojai uždirba po 40 tūkst. litų per mėnesį. Šiuo metu ligoninė ieško provizoriaus ir siūlo 22-24 svarų per valandą (!) atlyginimą. Padauginkite svarus iš penkių ir bus suma litais. Įspūdinga, ar ne? Na, o medicinos lygis… Atsiverčiu laikraštį, o ten – 10-14 publikacijų „in memorem”, iš kurių 3 ar 4 – visai „šviežios”. Sakyčiau, tokiam miestui kaip Enniskillenas, net ir su visomis apylinkėmis, daugoka…
Apie Dievą ir jo vaikus
– Kaip į atvykėlius reaguoja vietos specialistai? Antai neseniai per Airiją nusirito rasizmo banga, nukentėjo lietuviai.
– Stengiuosi kuo daugiau bendrauti su žmonėmis, ir man jie atrodo draugiški. Visi sveikinasi ir elgiasi pagarbiai. Nepastebėjau, kad žiūrėtų iš aukšto. Kodėl turėtų? Juk ne išmaldos prašyti ar jų nuskriausti atvykau. Mane tėvai, mokytojai nuo mažens mokė, kad negalima žeminti ir skriausti kito žmogaus. Todėl nesuprantu rasistų ir į juos panašių žmonių. O Airijoje daugybė bukletų ir stendų skelbia: jeigu pastebėjote, kad jus žemina ar ignoruoja dėl odos spalvos, dėl religijos ar net dėl akcento – skambinkite. Ir nurodyta net 10 telefonų numerių… Kol kas jų neprireikė.
– Tvirtinama, kad užsienyje net lietuvis lietuviui tampa vilku. Gal teko susidurti su įžūliais tautiečiais?
– Airijoje kol kas pastebiu priešingą tendenciją. Čia nuolat lankome bažnyčią. Bendruomenė dažnai meldžiasi už poreikius žmonių, atvykusių iš Azijos, Indijos, kitų šalių. Matau, kaip tuos žmones globoja, jais rūpinasi. Tokioje aplinkoje pasijunti sava ir suvoki: visi mes Dievo vaikai. Tai yra nuostabiausias iš visų jausmų! Beje, lietuvių tarpusavio santykiai čia geresni negu Lietuvoje. Vieni kitiems padeda kuo gali: maistu, pastoge, pinigais. Visi patyrė tuos pačius sunkumus ir supranta kitus. Beje, neseniai visą bendruomenę sukrėtė kraupi žinia apie baltojo išeivio iš Afrikos žūtį. Jį per pusę perpjovė vienos gamyklos įrengimai… Liko žmona ir 6 vaikai.
Verslininkai neįsikūrė
– Užsienio valstybėse lietuviai vieni kitus paremia apsipirkdami lietuviškose parduotuvėse ar saviškių įkurtuose autoservisuose taisydami automobilius. O ir lietuviškos kainos esą mažesnės.
– Deja, Enniskillene dar nėra nei lietuviškų parduotuvių, nei jokio kito lietuviško verslo. O emigrantų iš mūsų tėviškės čia daugėja ne dienomis, bet valandomis. Taigi vis dar neužimta puiki niša verslininkams, ir mes jų labai laukiame. Kol kas lietuvių bendruomenėje mane stebina aukštesnių siekių stoka.
Ne, ne, nieko nenoriu įžeisti! Labai žaviuosi mūsų emigrantų darbštumu, ištverme. Bet kodėl jie imasi tik pačių paprasčiausių darbų? Juk mes visi tos pacios ES nariai. Netiesa, kad į užsienį išvyksta tik tie, kam Lietuvoje nepasisekė. Sakyčiau, man pavyko nemažai. Bet jeigu galiu dar daugiau?
– Liko nuoskaudų Lietuvai?
– Taip, Lietuvoje daugybė kliūčių daryti gera žmonėms. Gal dėl to visi taip ir vargstame? Išsikovoti vietą po saule įmanoma, tik gaila laiko: kam įrodinėti tiesą tiems, kuriems ji visai nerūpi? Štai vienas mokslininkas neseniai gavo Nobelio premiją už tam tikrų metodikų taikymą gydant. O medicinos mokslų daktaras Šimkus savo klinikoje Kaune jau 10 metų (!) šią metodiką sėkmingai naudoja. Ar tai įvertinta? Štai kokia ta Lietuva… Šimkaus atveju belieka džiaugtis, kad mes, lietuviai, bent jau – pirmieji.
Perskaitė tūkstančius skelbimų
– Į Vakarus tebeplūsta geresnio gyvenimo ieškantys mūsų tautiečiai. Kaip geriausia ieškoti darbo?
– Visi esame išmėginę kelis būdus: kreipėmės į Lietuvos ir užsienio įdarbinimo agentūras, naršėme internete, vartėme laikraščius, perskaitėme net ne šimtus, o tūkstančius skelbimų. Deja, jei ką ir rasdavome, tai vis būdavo „ne į temą”. Štai, tarkime, aš neįsivaizduoju, kaip galėčiau nuveikti viešbutyje, už 5-10 kilometrų nuo gyvenamosios vietos, kur nevažinėja jokie autobusai, o taksi reikia laukti pusvalandį. Čia apskritai mažai autobusų, nes jais retai kas naudojasi. Gailiuosi, kad nepasiėmiau riedučių.
Beje, darbininkas neblogą automobilį gali įsigyti už dviejų savaičių atlyginimą. Bet jo eksploatacija, registravimas pareikalaus laiko ir pinigų. Todėl visi stengiasi apsigyventi šalia darboviečių. Už mūsų butą mokame 30 svarų per savaitę, vyras į darbą pėstute nueina per 15 minučių.
„Prisiminkite laimingą”
– Jau žinote atsakymą: ar saldi emigranto duona?
– Kai neturi pragyvenimo šaltinio, nuosavo stogo, ir kai visiškai priklausai nuo kito žmogaus, daraisi liguistai jautrus. Sugavai rūstesnį žvilgsnį, ir gerklėje duonos kąsnis stringa… Mėgini jį nuryti, o jis vis ten pat… Ir net pasiskųsti niekam negali.
Prisimenu, pirmomis atvykimo dienomis, kai praėjo pirmoji euforija, tokiu graudžiu žvilgsniu žiūrėjau į Joną! Mat jis nupirko palapinę ir džiaugėsi, kad labai pigiai, ir kad į komplektą įeina trys miegmaišiai. Darbo nebuvo… Taigi sėdim visi trys – mano vyras, Jonas ir aš. Tokie, atrodo, niekam nereikalingi!
Jonas sugavo mano žvilgsnį ir suskubo guosti: „Tu tik nebijok! Vis tiek kokį nors darbą rasim… Juk greitai vasara, tai kas kad lyja… Ir matai, kokia gera palapinė? Aš ją namo parsivešiu, todėl ir nupirkau”. O aš žiūrėjau į jį ir žinojau: ta palapinė atsirado ne todėl, kad namo parsivežtų. Ji tam atvejui, jeigu liktume gatvėje, kaip stovim, visi trys. O tokia galimybė buvo, ir visai reali. Enniskillenas – mažas miestas. Pakaktų bankrutuoti mažajai gamyklėlei…
– Žmonės sako, kad tokiomis akimirkomis Dievas būna kaip niekad arti.
– Taip. Bet svarbiausia, kai gauni nors mažą artimų žmonių žinutę, ir jie sako: „Tu ištversi, mes – su tavimi!” Iki šiol savęs klausiu, kaip ir kuo atsilyginsiu už jų gerumą? Meldžiuosi už juos kasdien…
Vis dėlto darbo radome. Galima sakyti, tik padedant intuicijai. Šių darbo vietų niekas neskelbė nei agentūrose, nei laikraščiuose. Kad aptiktume šias darbo vietas, Jonui prireikė trijų savaičių, man – keturių. Jau nebereikia spręsti dilemos, ką pirkti: duonos ar kasetę filmuoti?
Šią akimirką labiausiai norėčiau pabūti šalia artimų žmonių. Norėčiau pabučiuoti rankas tiems, kurie, man išvykus, padeda nešti rūpesčių naštą Mamai. O Tėvo dieną, kai skambėjo Svėdasų bažnyčios varpai, norėjau pabūti prie Tėtės kapo. Žinau, kad per daug noriu. Tai gal užteks, jei pasakysiu visiems, kuriems esu svarbi: prisiminkite mane laimingą!
P.S. Lina Macaitienė Airijoje kuria filmą apie emigrantų gyvenimą, važinėja po šalį ir daug filmuoja. Kada nors jį parveš į Lietuvą. Ji tvirtina, kad tai bus tikriausias ir šiurpiausias „realybės šou”, kokį kada nors matėme. Realybė be jokių pagražinimų.