Kodėl narkotikų vartotojai nesikreipia į medikus

Nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų koalicijos „Galiu gyventi” Klaipėdoje organizuota diskusija „Kodėl narkotikų vartotojai nesikreipia pagalbos į sveikatos priežiūros įstaigas?” įvyko, tačiau su šia problema gyvenančios moterys pasigedo racionalių atsakymų į konkrečius klausimus.

„Pilstymas iš tuščio į kiaurą”, – „Vakarų ekspresui” įvertino diskusiją viena jų.

Diskusijoje dalyvavusios Savivaldybės, Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) atstovės, psichiatrai, psichologai, žurnalistai ir buvę narkotikų vartotojai ar jau besigydantieji svarstė, kas trukdo narkotikų vartotojams kreiptis pagalbos į medikus.

Anot koalicijos pranešimo, didžiausias trukdis – socialinio pakantumo visuomenėje stoka bei sveikatos priežiūros sistemos spragos.

Paradoksalu, tačiau mažiausiai pakantūs esą tie, kuriems ir priklausytų šiais priklausomybės ligoniais rūpintis, – savivaldybių, švietimo darbuotojai, medikai, socialinio sektoriaus specialistai. Nepakantumą lemianti baimė, nežinojimas, kaip vertinti problemą, nepažinimas jauno žmogaus psichologijos. O visuomenėje paplitęs neigiamas šios problemos vertinimas verčia – bent jau pedagogus – slėpti jos egzistavimą.

Diskusijos dalyviai pripažino egzistuojant ir sveikatos priežiūros sistemos spragas. Sovietine atgyvena jie pavadino tebeegzistuojančią ligonių teises pažeidžiančią narkologinių ligonių įskaitą, į kurią įtraukiami visi, kreipęsi dėl priklausomybės, ir „narkomano” etiketė liekanti visam gyvenimui. Ši etiketė – viena iš kliūčių, kodėl priklausomas žmogus nesikreipia į gydymo įstaigas.

Kita vertus, ne tik ligoniai diskriminuojami, bet ir juos gydančios įstaigos. Priklausomybės ligų centruose, kurie yra biudžetinės įstaigos, dirbančių psichiatrų atlyginimas daug mažesnis nei viešųjų įstaigų specialistų. Dėl to juose beveik nebėra kam dirbti.

Tiesa, SAM atstovė Rima Vaitkienė patikino, jog nuo liepos 1-osios atlyginimai didės. Jei tai kadrų problemos neišspręs – priklausomybės ligų centrai, matyt, bus integruoti į psichikos sveikatos centrus, o šie perkelti į antrinį sveikatos priežiūros lygį. Mat Lietuva – vienintelė šalis, kur psichikos sveikatos problemos sprendžiamos pirminio lygio įstaigose ir dėl to šeimos gydytojai dažnai net nežino apie savo pacientų psichikos sveikatą.

Nepaisant daugybės institucijų, besirūpinančių priklausomybių problema, dviejų narkotikus vartojančių sūnų motina skundėsi, kad realiai šioje srityje „niekas nenori padėti”. O diskusijos dalyviai tarsi vėl parodė pirštu į šeimą – pirmiausia už savo vaikus esą atsakingi tėvai.

Tačiau… „Jei mano vaikai pradės vartoti – nieko negalėsiu padaryti, kol jie patys to nenorės. Tai baisiausia. Jei žinočiau priežastį, kodėl pradedama vartoti, žinočiau, ką daryti”, – sakė buvęs vartotojas, šiandien pats padedąs kitiems išlipti iš dugno.

Pagalba vartojantiesiems narkotikus, be abejo, reikalinga. Reikalinga – sutarė visi, – kad vartojantieji turėtų erdvę, kurioje galėtų susitikti, pakalbėti ir kur jiems būtų suteikta derama pagalba. Reikia koreguoti įstatymus ir keisti visuomenės požiūrį.