Devyniolikmetis Andrius Rimiškis, dainininko karjerą pradėjęs realybės šou „Kelias į žvaigždes”, ateities planus sieja su Klaipėda. Pas savo vadybininką bei prodiuserį Gintarą Bendžių šiuo metu apsistojęs vaikinas tikisi jau po pusmečio įsikelti į dar tik statomą būstą viename uostamiesčio dangoraižių. Tačiau Andrių slegia ne vien tik įkurtuvių rūpesčiai: kalbama, neva jis bando išvengti karo prievolės ir dėl to yra įtrauktas į ją ignoruojančiųjų sąrašą.
– Kaip sekasi tobulėti muzikos srityje?
– Ačiū, gerai. Pats jaučiu, kad kasdien įgyju vis daugiau patirties. Be to, praėjusią savaitę pradėjau dirbti radijo stotyje „Laluna”, laidoje „Vasaros banga”. Nors jaučiuosi dar visiškai „žalias”, tikiuosi nenuvilsiantis nei radijo stoties kolektyvo, nei klausytojų.
– Kas jums rašo dainas?
– Jeigu turite omeny, ar ateityje dainuosiu tik užsienio atlikėjų kadaise išpopuliarintus šlagerius, noriu pasakyti, kad ir įrašinėdamas debiutinį albumą „Mes – vyrai”, ir ateityje toliau ketinu bendradarbiauti su Lietuvos autoriais.
– Ar daug sulaukiate kritikos dėl savo atliekamo stiliaus muzikos?
– Kritika – sveikas dalykas, jeigu ji išsakyta be užgauliojimų, apgalvotai ir pagrįstai. Tačiau kokia dar kalba gali būti Lietuvoje apie tai? Jeigu kaimynas turtingesnis, vadinasi, jis vagis, jeigu žmogus dainuoja, o kritikuojantysis – ne, vadinasi, tas, kuris dainuoja, iš tikrųjų nieko nesugeba, o tas, kuris nedainuoja, tiesiog taupo savo unikalų balsą ateities kartoms. Trūksta pagarbos!
Įmantraus buto nenori
– Po realybės šou „Kelias į žvaigždes” už dalį laimėtų pinigų Klaipėdoje dar statomame daugiaaukštyje nusipirkote butą. Kada planuojate įkurtuves?
– Artimiausią pusmetį. Butas įrengtas nebus, tad persikraustysiu tik tada, kai bus baigti interjero darbai. Įmantraus dizaino nenoriu: pakanka stogo virš galvos, televizoriaus, kompiuterio, lovos, kelių virtuvės rakandų. Visa kita galima ir vėliau nusipirkti. Juk į Klaipėdą atvažiavau su keptuve, puodu, keliomis lėkštėmis bei ryšulėliu drabužių. Per šį laiką jau spėjau „apaugti” daiktais.
– Ar pats pasirinkote vietą, kur norėtumėte gyventi?
– Ne, padėjo prodiuseriai. Ieškojau būsto naujame name, o atsitiko taip, kad nusipirkau butą, statomą Gandrališkių kvartale, dangoraižyje.
– Su kuo ketinate gyventi?
– Su žuvytėmis (šypsosi).
– Kiek kainavo būstas ir kiek atsieis jo įrengimas?
– Galutinės sumos dar negalėčiau pasakyti – sumokėjau tik pradinį įnašą, kitą dalį pinigų skolina bankas. Juk realybės šou laimėti pinigai – ne guminiai, kad užtektų viskam.
– Laimėtus pinigus investavote ne tik į būstą, bet ir į tėvų ūkį Jūžintuose.
– Ūkis – visos šeimos. Tėvų pareiga – užauginti vaikus, o vaikų – užaugus padėti tėvams.
– Ar gyvendamas Klaipėdoje rūpinatės ūkio reikalais?
– Savaime suprantama, kad būnant Klaipėdoje tai daryti sunku. Beje, pagal pasirašytą sutartį esu ūkininkaujančio tėčio partneris. Jį ne tik remiu finansiškai, bet ir bene kasdien kalbuosi telefonu, derinu reikalus, konsultuojuosi, tariuosi dėl ūkio reikalų.
Mėgsta švarą ir tvarką
– Ar turite širdies draugę?
– Taip. Jokia čia paslaptis, nes ne vienas leidinys ir apie mus kartu, ir apie ją vieną rašė. Jos vardas Vaida, šoka grupėje „Tina Dance”.
– Ar padaugėjo merginų dėmesio tapus žinomam?
– Tuo nesiskundžiau ir tais laikais, kai buvau niekam nežinomas. Nors dabar merginų dėmesio pastebimai daugiau.
– Dar iki realybės šou aktyviai sportavote. Tuo užsiimate ir dabar?
– O, taip. Pirmiausia, ką padariau atsikraustęs į Klaipėdą, – nuėjau į sporto klubą.
– Kur ketinate praleisti vasaros atostogas?
– Scenoje. Tikiuosi bent kelioms dienoms ištrūkti prie ežero ar pasivolioti pajūryje. Žinoma, tik tuo atveju, jei bus šilta ir saulėta.
– Daug dėmesio skiriate savo išvaizdai?
– Tikrai nesu koks nevėkšla. Mėgstu, kai drabužiai švarūs ir išlyginti, nors nelabai patinka tai daryti pačiam (juokiasi). Nekaip jaučiuosi ir tada, kai plaukai styro ar „žiūri” į visas puses. Tėvai išauklėjo: negalima atrodyti bet kaip, nesirūpinti savimi. Švara, higiena svarbi ir kaime.
– Ketinate stoti į Klaipėdos universitetą.
– Taip. Mane domina studijos Menų fakultete. Šiuo metu intensyviai ruošiuosi stojamiesiems. Būsima specialybė – akordeonistas.
Tikisi suderinti visą veiklą
– Neseniai pasklido kalbų, kad vengiate karo prievolės. Kaip yra iš tiesų?
– Tai, kas buvo išspausdinta viename bulvariniame leidinyje, – visiškas absurdas, paremtas apkalbomis ir gandais. Atrodytų, mažmožis, tačiau nemalonu. Turbūt dėl to, kad ši istorija susijusi su tai, kas man brangu, viešai suabejota tuo, kas be galo svarbu. Įsivaizduoju, kaip skeptikai balsu „žvengia” iš mano nešiuolaikiškumo: vaikinas gerbia ir myli savo gimtinę!
– Kaip manote, kodėl atsirado kalbų, jog kratotės pareigos?
– Sunku pasakyti, kodėl kilo ši nesąmonių banga. Tvirtų argumentų neturiu, girdėjau tik įvairių gandų. Daugelis mano, kad kaimiečiai – kvaileliai, tačiau puikiai suprantu, jog prieš mane vykdytas konkretus puolimas.
– Spėjate, kad kas nors norėjo jums pakenkti?
– Net nežinau. Pramogų pasaulyje, galima sakyti, esu mažas vaikas, kuris dar nevaikšto, o keturiomis po stalu ropinėja. Prodiuseriai perspėjo, kad pradėjęs muzikinę veiklą susidursiu ne tik su gerbėjais, bet ir priešais, kurie į akis šypsosi, o už akių…
Kažkam, matyt, labai norėjosi mane sumenkinti. Turbūt žmonės pavydi. Būna, ir replikų išgirstu, neva esu grėblys, kaimietis, maža to, kas gi mano muzikos gali klausyti? Tačiau tai manęs nežeidžia.
– Ar tikitės, jog pavyks suderinti mokslus KU ir tarnybą Krašto apsaugos savanorių pajėgose?
– Dar daugiau – tikiuosi, kad pavyks suderinti ir studijas, ir karinę tarnybą, ir koncertinę veiklą, ir pagalbą šeimai.