Dalia Bielskytė: „Esu apdovanota žmonėmis”

„Jeigu man reikėtų pasakyti, kuri spalva yra Dalia, nesudvejočiau, kad raudona. Yra žalių žmonių, yra rudų, ir visos spalvos gražios, bet aš esu raudona”, – nesudvejojo Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus projektų vadybininkė Dalia Bielskytė, paklausta, kodėl savo eilėraščių knygą pavadino „Raudona”. Rytoj vakarop ketvirtą „Klaipėdos galerijoje” autorė rengia vėlgi raudono vyno vakarą, kuriame, skambant „gyvai” muzikai ir poezijai, ją pristatys bičiuliams.

Išvakarėse kalbėjomės apie raudoną spalvą, kurią Dalia vadina ekspromto spalva, apie poeziją, kuri netelpa širdyje, apie gyvenimą čia ir ten, kur gali nublokšti baisi liga. Taip pat – apie nuostabų sugrįžimą į pasaulį, kur kvepia miškas ir laukia mylimi žmonės.

Iš pradžių nesupratau:

– Tai kaip čia yra – esi klaipėdietė ar vilnietė?

– Gimiau aš Vilniuje, bet kai man buvo aštuoneri, tėvai persikėlė gyventi į Klaipėdą, kur tėvelis pradėjo dėstyti mėgėjiško teatro režisūrą tuometinės Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. Visas sąmoningas mano gyvenimas praėjo čia, nors viena koja ir pusė širdies liko sostinėje.

– Tavo tėvelį docentą Petrą Bielskį pažįstame, o kas Tavo mama?

– Ji čia atvažiavo kaip „dekabristo” žmona kartu su tėčiu. Mano mama – labai poetiška ir kūrybinga asmenybė, tik visą savo kūrybą, visą savo potenciją ji sudėjo į mus – tėtį, mane ir mano seserį Eglę.

– Ar ne ji parašė Tavo knygai anotaciją?

– Taip, ji yra literatūrologė, baigusi Vilniaus universitete filologiją. Ji ir redagavo mano knygą, atrinko jai tekstus. Eglė už mane aštuoneriais metais vyresnė, gyvena Vilniuje, bet mudvi esame labai artimos. Ji yra mano griežčiausias kritikas ir vertintojas, pirmas žmogus, kuris ir paskatino, ir paragino, ir palaikė.

– Kaip Tau iki šiol sekėsi gyvenimas Klaipėdoje?

– Čia baigiau mokyklą, anksti ištekėjau, susilaukiau dviejų dukryčių. Dabar Ievai Marijai – šešiolika, o Ugnei Danielei – trylika metų. Abi lanko E.Balsio menų gimnaziją. Abi mokosi dailės, ir neblogai joms sekasi.

Aš pati baigiau pedagogiką Klaipėdos universitete. Visai neseniai, tik prieš trejus metus. Studijavau su pertraukėlėmis. Taip susiklostė, kad iš pradžių – vaikeliai, paskui – ta liga… Taip išėjo, kad tik paskui begalėjau studijuoti, teko rinktis ne tai, ką norėjau, o tai, kas man buvo arčiausiai namų. Bet nemanau, kad save kuo nors nuskriaudžiau. Nes iš tikrųjų gyvenimas yra pagrindinis universitetas. Ten gavau daug žinių, kurios man ir praverčia, ir pats studijavimas buvo smagus. Galvoju, kad mokytis galima visada ir niekada ne vėlu, todėl manau, kad aš dar kur nors spėsiu įmerkti uodegą.

– Kur norėtum?

– Vis dėlto esu užkietėjusi humanitarė, man visi menai įdomūs. Ir žurnalistika įdomi – kaip tiriamasis dalykas; žurnalistika, žiūrinti į žmogų. Dar norėčiau pastudijuoti kalbas. Kaip čia daugelis, moku rusų kalbą, kurią labai myliu. Taip nutiko, kad ir lenkiškai prakalbau – teko pagyventi Lenkijoje. Dar šiek tiek kalbu angliškai, bet gyvenimas spiria tą kalbą išmokti gerai.

– Užsiminei apie ligą. Kaip ji pakeitė Tavo gyvenimą?

– Ta liga pakeitė daug… Vis dėlto tai kraujo vėžys, dar kitaip vadinama leukemija. Man tuomet buvo dvidešimt ketveri, mano mergytės buvo jau prakutusios, bet dar mažutės. Ta liga pakeitė gyvenimą, bet į gera. Kartais pagalvoju, kad nieko, kas mano gyvenime vyko, nenorėčiau atsisakyti ar pakeisti.

– Kiek laiko Tu kovojai su ta baisia liga?

– Aktyvus gydymas truko devynis mėnesius. Iki šiol tenka atsižvelgti, kad ji buvo, vyksta tam tikras bendravimas su gydytojais. Bet tai jau nebėra aktyvus, drastiškas gydymas.

– Kaip Tau pavyko ją įveikti?

– Vienas žmogus nieko negalėtum padaryti. Bet Klaipėdos jūrininkų ligoninės gydytojai manimi be galo rūpinosi, mano visa šeima buvo su manimi, visi draugai mane palaikė. Nepraradau nė vieno žmogaus. Aš esu apdovanota žmonėmis. Tai yra pagrindinis dalykas, man brangiausias gyvenime. Nuo pat mažų dienų mane supo artimi žmonės – mama, tėvelis, sesė… Ir visi žmonės, kurie mano gyvenime vėliau atsirado. Negalėčiau pasakyti, kad nors vienas iš jo pasitraukė, kad su kažkuo išsiskyriau, susipykau ir mane paliko. Jie visi yra su manimi, ir aš tuo esu labai turtinga.

– Betgi Tu perėjai visą pragarą… Tau tiek teko išgyventi. Kaip nepalūžai?

– Iš pradžių gydžiausi Klaipėdoje, paskui man darė kaulų čiulpų transplantaciją Lenkijoje. Vėlgi labai pasisekė. Nes labai retai būna, kad šeimoje vienas kitam žmonės tiktų būti tokiais donorais. Bet mano sesuo man idealiai tiko. Ir ji buvo su manimi kartu tenai tuos visus tris mėnesius. Ten ir prakalbau lenkiškai. Mane supo nuostabūs žmonės. Jie man nešė vadovėlius, žodynus, mokė, taisė mane… Nes tokiam žmogui kaip aš, kuris gyvena žodžiu, nesusikalbėti – kažkas klaikaus. Bejėgiškumas daug didesnis nei kad negali vaikščioti.

– Buvo taip, kad negalėjai ir vaikščioti?

– Turėjau gulėti lovoje, nes buvo apėmęs didelis silpnumas. Be to, buvau visai izoliuota, visai viena uždaryta, net žmonių veidų nemačiau. Jie įeina apsiavę guminiais batais, apsivynioję, tik akys blizga pro kaukę. Telieka vienintelis žodis, kuriuo gali kreiptis telefonu, pasikeisti keliomis frazėmis su tais mistiškais „ateiviais”. Taip per dešimt dienų prašnekau lenkiškai. Nes nebuvo kitos išeities. Aš tuo irgi labai džiaugiuosi.

– Kaip atsistojai ant kojų?

– Po chemoterapijos buvo labai sunku. Nes organizmas nualintas, bet kokia infekcija labai pavojinga. Ir silpna, ir bloga… Turbūt sunkiausia, kai pajunti, kad peržengei ribą – atsidūrei sergančiųjų pasaulyje. Nes šis pasaulis – visai kitoks. Mes, kai esame sveiki ir vaikštome gatvėmis, jo nematome. O ten ir saulė šviečia kitaip, visai kiti interesai, kitos taisyklės. Viskas yra visai kitaip. Tu lyg per stiklą matai sveikuosius, bet jie tavęs nemato. Jie sako: „Mes tave užjaučiam, mums tavęs gaila, mes tau padėsim”, bet iš tikrųjų tu lieki vienas.

– O vertybės ten irgi pasikeičia?

– Turbūt ne. Vis tiek pagrindinė vertybė lieka meilė. Ten ji tokia pat, kai ir čia. Tik viską daug aštriau jauti. Pojūčiai labai paaštrėja. Ypač meilės, laimės pojūčiai. Ką labiausiai atsimenu, tai laimę. Ji būdavo užplūsta tokia stipri, tokia aštri!.. Grožį pamatai, užuodi kvapus. Po trijų mėnesių tave išleidžia į mišką ir tu staiga užuodi tai, ko pragyvenęs dvidešimt ketverius metus neužuodei, – pasirodo, nežinojai, kaip nuostabiai kvepia miškas. Atrodo, kad širdis sprogs iš laimės. Todėl, kaip jau sakiau, nieko nenorėčiau atsisakyti, nes toji patirtis – neįkainojama.

– Kas Tave išvedė iš ten į šitą sveikųjų pasaulį?

– Aš turėjau dėl ko gyventi. Mane taip mylėjo, manęs taip laukė šiame pasaulyje, ir visi buvo kartu. Žinau, kad užsakinėjo mišias, melsdavosi už mane… Lenkijoje per tris mėnesius aš gavau tiek laiškų, kad galėčiau pretenduoti į rekordų knygą. Parsivežiau jų keturias dėžes. Neskaitant tų, kuriuos pati parašiau. Jie ateidavo be perstojo… Iš artimųjų, pažįstamų. Anuomet Klaipėdoje buvo toks baras „Bohema”. Ten vieną vakarą sėdėdami žmonės surašė po kelis sakinius ir išsiuntė man į Lenkiją. Kai kuriuos iš jų pažįstu, kitų ir vardų nežinau. Netgi tokių dalykų buvo.

– Kiek laiko praėjo nuo tol?

– Vasarį buvo devyneri metai…

– Kas pasikeitė, kai Tu sugrįžai?

– Reikėjo mokytis gyventi iš naujo. Vis dėlto ten pasidarai gerokai asocialus. Nes grįžti labai negražus, labai paliegęs, labai silpnas… Savęs veidrodyje neatpažinau.

Vis dėlto ta liga mane praturtino. Žmonėmis, patirtimi. Pati sau pasidariau gražesnė. Nes taip žmogus grūdiniesi. Pradedi paprasčiau žiūrėti į smulkmenas ir labiau vertinti tai, kas iš tikrųjų vertinga.

– Bet turbūt atsirado dalykų, kurie Tave riboja? Galbūt kažko valgyti, kažką daryti jau negali?

– Jei būčiau labai protingas žmogus, turbūt būtų. Juk yra dalykų, kurie kenkia. Ir cigaretė, ir naktis be miego, kažkur prašokta… Bet galvoju, jei sykį Viešpats Dievas tą gyvenimą davė, atmatavo ir apsigalvojęs dar leido truputėlį pabūti, nenorėčiau nieko atsisakyti. Galbūt nesu labai protinga, bet iš tikrųjų aš nieko neatsisakau. Imu viską, ką man duoda. Ir nežinau, kiek man užteks jėgų ir energijos, bet noriu visko.

– Išties esi labai aktyvus žmogus – rašai, fotografuoji, organizuoji menininkų kūrybos pristatymus… Kas dar yra Tavo veiklos zonoje?

– Taip nutiko, kad dirbu lygiai metai. Per visą savo gyvenimą normaliai dirbu metus. Prieš metus mane pasikvietė „Klaipėdos galerija”, leido man rašyti parodų pristatymus, dalyvauti jų rengime, supažindino su dailininkais, fotografais. Aš išėjau į žmones ir tie žmonės mane priėmė. Nes aš buvau šiek tiek išsigandusi, atitolusi… Kaip jau sakiau, tai yra tam tikras asocialumas. Įsivaizduok, aštuonerius metus tu sėdi namie. Na, taip, išeini kartais į kokį renginį, kažkur dalyvauji, bet pats aktyviai neveiki nieko. O aš visada buvau aktyvus žmogus, man visuomet norėjosi kažką daryti, veikti, eiti… Per šiuos metus, kai aš kažką pasakiau, parašiau, kažkur pasirodžiau, mane tas gyvenimas įtraukė. Iš tikrųjų negaliu net pasakyti, ką aš veikiu. Aš esu zuikis geradaris, – kam reikia, tam padedu kuo sugebu. Didžiausias mano džiaugsmas ir sugebėjimas, kad galiu padėti kažkam parašyti žodelį, sudėlioti žodelius.

– Berods rašai žurnalui?

– „Moters savaitei” – moteriškus straipsnius smalsioms moteriškėms.

Apibrėžti, ką darau, man sunku. Iš tikrųjų jaučiuosi esanti visur ir labai tuo džiaugiuosi. Laisvo laiko išvis nėra.

– Ar jautiesi suradusi save?

– Ne, aš ieškau. Dar prieš metus galvojau, kad esu prarastas ir žlugęs žmogus. Sėdėjau ir laukiau, kada būsiu močiutė, galvojau, kaip auginsiu anūkus, seksiu jiems pasakas ir visą save atiduosiu. Dabar galvoju, kad močiutė aš kada nors būsiu, bet iki tol galbūt spėsiu kažką nuveikti. Planuoju ir studijuoti, ir šiaip aktyviai veikti šiame gyvenime. Jei studijuosiu, tai turbūt semiotiką arba žurnalistiką. Vis tiek tai bus su žodžiu susiję dalykai.

– Kodėl būtent su žodžiu?

– Aš jį labai myliu. Mus taip tėveliai augino. Mes visą laiką gyvenom tarp knygų, dosniai gaudavom vaikiškų pasakėlių, mums skaitydavo garsiausius lietuvių poetus. Ne tik Vainilaitį. Mes girdėjom ir Brazdžionį, Ir Radauską, ir Marcinkevičių. Tas poetinis kalbos skambėjimas, gražios kalbos buvimas aplinkui man kaip oras reikalingas, nes aš tokioje aplinkoje užaugau. Dabar pati daug skaitau. Esu iš tų ligonių, kurie negali neskaityti. Net kai būnu labai pavargusi, vietoj pieno stiklinės prieš miegą turiu nors truputį paskaityti. Laukia savo eilės sudėtos krūvos knygų.

– O kaip poezija įžengė į Tavo pačios kūrybą?

– Argi ji klausė?! Įžengė turbūt vaikystėje, kai aš tai gėriau iš oro. Pati rašyti pradėjau gal šeštoje klasėje, kai žmogaus širdy pradeda dėtis keisti dalykai. Iki šiol sakau, kad rašau tik tada, kai nebetelpu savyje, kai pradeda plėšti viduje, kai nebesuvoki, kas vyksta. Tada tai ūmai ima ir iškrenta. Tai niekada nebūna didelis darbas, niekada – įtempas. Tai yra tai, kas manyje nebetelpa. Jausmai, nuotaikos, virpėjimai ima daugintis, daugintis ir staiga išsilieja. Tai pradėjo vykti gana anksti, kai man buvo dvylika trylika metų. Paskui įgavo vis kitą formą, vis lakoniškesnę, pavirto tam tikrais kodais, kai jau atsisakai tiesmuko pasakymo. Juk poezija yra metaforiška. Ji koduoja gyvenimą, kuriame mes esame. Pasakyti viską tiesmukai yra paprasta, bet norisi pasakyti kitaip… Poezija yra paslaptis, tam tikras kryžiažodis.

– „Raudona” yra Tavo pirmoji knyga. Bet su savo eilėraščiais Tu į viešumą išėjai gerokai anksčiau…

– Išėjau visai atsitiktinai ir netikėtai, kai gal prieš septynerius metus mano mama paėmė mano tekstus ir nunešė į „Sodrą”, kuri buvo sumaniusi išleisti neįgaliųjų poezijos knygelę. Tada mane pamatė rašytojas Rimantas Černiauskas. Kaip paėmė tada mane už rankos, taip ir nepaleido. Per tos knygelės pristatymą, prisimenu, jis pasakė, kad turėčiau išleisti savo knygą, kad atsidūriau ne savo „bliūde”. Jis tuomet pasakė man daug gražių žodžių ir aš išdrįsau netgi patikėti, kad tai, ką rašau, yra eilėraščiai. Iki tol nežiūrėjau rimtai. Tai buvo tik mano saviraiškos būdas. Juk sakoma, kad lietuviui užtenka įsimylėti ar patekti į kokią ekstremalią situaciją, ir jis jau rašo eiles. Jų pilni ir knygynai. Bet kai žmogus iš šalies, man nepažįstamas žmogus, rašytojas pasakė, kad tai daugiau nei saviraiška, aš ėmiau ir patikėjau. Jį drąsiai galiu pavadinti šios knygelės krikštatėviu. Jis galiausiai paskambino man ir pasakė: „Kiekgi galima laukti?! Turi nedelsdama pristatyti į Kultūros skyrių paraišką”. Rimantas mane visą laiką kuravo, jo pakviesta debiutavau „Baltijos” almanache, jis mane globoja ir dabar. Vėlgi likimas man atsiuntė žmogų. Viską likimas dėlioja. Nieko nevyko nenatūraliai ar skubotai. Ir tie eilėraščiai čia surinkti gal iš penkiolikos metų laikotarpio.

– Kodėl Tu ją taip pavadinai? Kodėl iš tikrųjų ji tokia raudona?

– Aš pati esu labai raudonas žmogus. Žinau visas tas patarles, kad „krasny svet iz daleka ukrašaet duraka”, ir visa kita… Bet aš vis dėlto be galo myliu raudoną spalvą. Ji man labai graži. Kartais galiu net apsigauti, ar tai išties gražu, ar tik raudona. Nes ji mane be galo traukia ir vilioja. Esu kažkur girdėjusi, kad kai žmonės patys stokoja energijos, jiems norisi tos intensyvios spalvos. Aš jau gerus dešimt metų, kur begyvenčiau, vieną kambario sieną nusidažau ryškiai raudona spalva.

Knygelei nebuvo sumąstytas toks vardas. Ji buvo bevardė, kai atidaviau Sauliaus Jokužio spaustuvei. Kai tarėmės dėl viršelio, dėl popieriaus, man spaustuvėje parodė bukletą ir aš pamačiau šitą spalvą. Ir iškart pasakiau – noriu tokio ir tik tokio viršelio.

Tas įspūdis, tas pamatymas ir pavadinimas, gimęs tuoj pat, ir beveik viskas mano gyvenime yra absoliutus ekspromtas. Ir raudona man yra ekspromto spalva. Ir mano pačios.

– Prozos nerašai?

– Ko gero, aš per daug sentimentali prozai. Prozininkai – gana racionalūs žmonės. Jie turi sugebėti sudėlioti tekstą nuo pradžios iki galo, turi turėti kažkokį planą, o poezijai to nereikia. Ji yra impulsas, impresija. O kadangi mano visas gyvenimas yra impresija… Bent jau kol kas iki prozos aš nepriaugau.

Dar galvoju, kad poetai turi laiko limitą. Amžiaus limitą. Vis dėlto begyvenant atsiranda pagiežos, pykčio, sarkazmo, kurie, man atrodo, poezijai smarkiai kenkia. Ir aš pati esu jaunųjų poetų mylėtoja. Net garsių poetų knygas mėgstu skaityti parašytas jų jaunystės pe-riode, o ne senatvėje.

– Peršasi mintis, kad ir Tu greitai eilėraščių neberašysi?

– Manau, kad tai yra pirma ir paskutinė mano knyga. Birželio pabaigoje man bus trisdešimt ketveri. Nebe dvidešimt… Bent jau dabar man nebepatinka tai, ką aš parašau. Todėl, kad ten atsiranda dalykai, kuriuos į žmogų įdeda gyvenimas. Nusivylimai, ironija… Tam jau yra Erlickas. O satyra – jau kita kategorija.

Man pačiai patinka poezijoje jaunystė, lengvumas, naivūs jausmai, gyvenimas šią akimirką. Man atrodo, kad tai yra poezijos dirvonai. O visa kita – būtis, buitis, problemos, sarkazmas – iki organinių dalykų, iki reklamos, iki pačiupinėjimų, – man tai nepriimtina. Gal mano mąstymas labai senoviškas. Esu visai nemoderni, be proto myliu Salomėją Nėrį. Galiu iki užsimiršimo skaityti Radauską. Galbūt ir mano knygoje jo gerbėjai atras vieną kitą jo blyksnį, nes nuo to nepabėgsi. Kaip sakoma, viskas jau seniai parašyta.

Ši knyga man – tam tikras etapas mano gyvenimo istorijoje. Jį aš baigiau. Su juo daug kas pasibaigė. Tai yra gražus laikas, sudėtas į albumą, tik ne vaizdais, o žodžių kodais, mažytėmis paslaptimis. Galbūt tie, kurie gyvena šalia manęs, atpažins ten mano jausmus jiems. O aš svajoju rasti vietą gyvenime. Noriu daryti tai, kas būtų malonu, smagu, kas atneštų naudą. Noriu gyvent iš idėjos.