J.Mikelinsko epistolinis politinis romanas „Čia ir dabar” („Vaga”, 2006) susilauktų kraštutinių vertinimų… Jeigu tik jį skaitytų įvairaus amžiaus, pasaulėžiūros, išsilavinimo žmonės.
Tenka prisipažinti, kad jau daug metų neteko skaityti tokios nuobodžios, „suinteresuotos”, nuspėjamos knygos. Nė neįpusėta skaityti knyga būtų padėta į lentyną, jei ne nuoširdus sirgimas už nacionalinę literatūrą, įvairaus intensyvumo pagarba klasikams, laureatams, patriotams ir azartas kuri kurią”įveiks – aš knygą ar ji mane. Knygą stimuliavo skaityti ir paieškos tų detalių, kurios leidžia romaną vadinti romanu, objektą įtarti menu, subjektyvią nuomonę – vertybe. Ne siužeto intriga, ne ryškūs veikėjų charakteriai, paveikslai, ne „ypatingas” stilius. Tiesa, subtilių, bendražmogiškų apibendrinimų, įžvalgų romane yra, bet jie nelyg medaus šaukštas nuskęsta politinio deguto statinėje (knygos žanras išduoda ir knygos struktūrą, ir jos tematinį pobūdį).
Pagrindiniai knygos veikėjai – Julijonas Visbūtas ir Marijona Paunksnytė. Jų vos įsižiebusį meilės jausmą „įšaldo” karas, tremtis, ilgi okupacijos metai ir besusitinka jiedu – jau seni, daug patyrę, bet tikintys ateitimi – tik po pusšimčio metų Baltijos kelyje. Tarpusavio jausmai, rodos, palikti „amžinojo įšalo” žemėje, nes trisdešimt viename Marijonos laiške ir numanomuose Julijono atsakymuose tarpusavio šiltus jausmus demonstruojančių užuominų nedaug, užtat iš peties pliekiama finansinė oligarchija, JAV, valdžia, prasigėręs kaimas, degraduojantis jaunimas, televizija, prasta švietimo sistema, globalizacijos pavojus ir niekingo postmodernizmo triumfas (Marijona rauda per televizorių išgirdusi poetę „gražiomis, putliomis lūpomis” ištariant žodį „šūdas”); ekonomikos kilimas ir moralės nuosmukis, komunizmas ir kapitalizmas. Savo atsiima ne tik Brazauskas ar Valatka, bet ir T.Venclova, A.Šliogeris, E.Gudavičius, A.Bumblauskas; pagarbiau linksniuojamas Muzikantas, vos ne kankiniu tituluojamas R.Paksas – knygos autoriui išties negalioja jokie tabu ir jis drąsiai imasi demaskuoti problemas ir „netiesą”, dažnai įsipainiodamas į įkyrių pasikartojimų, patetikos ar pavojingo vienašališko matymo, į netolerancijos ir nekultūros demonstravimo (gindamas savo tiesas nevengia ir aštresnių pasakių bei palyginimų) tinklus.
Žmogiški jausmai veikėjams veik nepažįstami, o tai, kas autoriaus vaizduojama rimtu veidu, siekiant įtikinti skaitytoją, kad liepto galas jau prieitas ir toliau eiti nebėra kur, nuo „perstangos” įgauna komizmo, absurdo ar kvailumo atspalvį: partizanas, lekiantis oru ant „agurkinės granatos” ir šaukiantis: „Gervės kelią! Varnos kelią! Debesų keliu plačiuoju aš važiuoju” (p. 63), prie alkoholio įpratinti Marijonos ožiukai, Marijonos sapnai apie Brazauską, Paksą; Marijonos „paskutinės gastrolės” Vilniuje; ištraukto iš kilpos Julijono patosas: „Klausau, tamsta vade, Lietuvai reikalingi ČIA IR DABAR ne mirę, bet gyvi partizanai” (p. 323).
Knygos pagrindas – tai ugninga, kaltinanti, demaskuojanti publicistika, „suvaržyta” tarptautine leksika; pasikartojančios, dirbtinai intelektualizuotos mintys, užmušančios veikėjus, jų tarpusavio santykius, paties autoriaus spontanišką kūrybinę energiją; retkarčiais blykstelintys nuoširdumo, išminties perliukai, nesušildantys suinteresuoto, subjektyvaus, deklaratyvaus, monotoniško, angažuoto „čia ir dabar” pasaulio… O „čia ir dabar”, jei jau sugalvosite iškišti nosį į kiemą, – žydi kaštonai ir alyvos. Labai gražu.