Londono „Arsenal” žvaigždės Thierry Henry nuomone, 1998 metų pasaulio čempionų prancūzų neįvertinti būtų klaida. Didžiausias jų pranašumas – jėgų kupinas kūnas ir jokio nuovargio.
Prancūzijos rinktinės delegacijos pasitikėjimas savo jėgomis pasaulio futbolo čempionato Vokietijoje išvakarėse šiek tiek sumažėjo. Visus šokiravo žinia, kad vienas pagrindinių komandos puolėjų Djibrilis Cisse turnyrą turės praleisti, rašo dienraštis L.T.
Paskutinėse kontrolinėse rungtynėse užvakar prancūzai 3:1 įveikė Kinijos rinktinę, tačiau tuo visai nesidžiaugė. Jau dešimtą mačo minutę nesėkmingai kritęs D.Cisse susižeidė ir buvo skubiai nuvežtas į ligoninę. Diagnozė – dešinės kojos atviras lūžis.
Tokio apmaudaus praradimo prieš pat planetos čempionatą ištikti prancūzai priversti ieškoti pamainos. Ją greitai rado.
Traumuotą D.Cisse pakeis Liono „Olympique” atakuojantis saugas Sydney Govou.
„Buvau visai šalia, kai jis nukrito, girdėjau jį šaukiant, – kalbėjo T.Henry. – Taip prarasti svarbų komandos narį ir draugą prieš pat turnyrą labai skaudu”.
Net ir tokiu sunkiu momentu Londono „Arsenal” puolėjas neprarado vilties ir rinktinės ateitį piešė gražiausiomis spalvomis.
– Po pralaimėjimo UEFA čempionų lygos finale tikriausiai džiaugėtės, kad galite apsivilkti prancūzų rinktinės marškinėlius ir užsimiršti?
– Taip. Keli žurnalistai rašė, kad galbūt rinktinės senbuviai mėgins išsisukinėti, kai prakalbome apie naują jauną komandos branduolį. Tai nebuvo tolima tiesa. Naujiems žaidėjams reikia susipažinti ir ne visada gali iš jų reikalauti pergalių. Tokių „senių” kaip Zinedine’o Zidane’o, Liliano Thuramo ir Claude’o Makelele sugrįžimas mums labai padėjo. Dabar viskas kaip anksčiau. Sugrįžo pasitikėjimas savo jėgomis, sugrįžo ir komandos dvasia, kurios buvome netekę.
– Ar jauniems rinktinės žaidėjams sunku?
– Kai mane pakvietė į nacionalinę komandą, buvau vienintelis devyniolikmetis. Tokiems žaidėjams kaip D.Deschamps’ui, M.Desailly, L.Blanc’ui ir B.Lizarazu vos drįsau pasakyti „labas rytas” ar „viso gero”.
Po 2004 metų Europos čempionato Portugalijoje daugelis senbuvių išėjo – nebuvo lengva. Žinoma, kad keliems iš jų sugrįžus pasidarė ramiau.
– Kalbama, kad dabartinė Prancūzijos rinktinė šiose planetos pirmenybėse turi daugiau galimybių nei prieš 4 ar 2 metus vykusiuose turnyruose. Kodėl?
– Pažvelkime į statistiką. Komandos, kurių žaidėjai per sezoną sužaidė apie 70 rungtynių, didžiuosiuose turnyruose nieko nepešė. Pavyzdys – 2002 metais turkų trečioji vieta, o 2004 metais graikų iškovotas Europos pirmenybių auksas. Šios ekipos turėjo pranašumą – nebuvo pervargę ir išsikvėpę.
Tokį pranašumą dabar turėsime ir mes. Daugelis mūsų rinktinės narių per pastarąjį sezoną buvo priversti dėl traumų sėdėti ant atsarginių suolo. Z.Zidane’as trynė „Real” suoliuką, D.Trezeguet – Turino „Juventus”, ir aš pats beveik tris mėnesius praleidau dėl Achilo sausgyslės skausmų.
– Tai dabar padės Prancūzijos rinktinei?
– Neabejoju. Daugelis iš mūsų nejaus įtempto sezono pasekmių. Prancūzai visuomet gerai pasirodydavo, kai jų nepriskirdavo prie pagrindinių favoritų.
– Dėl pasaulio čempionato Vokietijoje rezultatų esate nusiteikęs optimistiškai…
– Žinoma. Tikiuosi, mes šauniai pasirodysime ir šiame turnyre nukeliausime gana toli.
– 2006 metai – svarbiausi jūsų karjeroje?
– Ne. Man svarbūs kiekvieni metai. Nuo tada, kai pradėjau žaisti, tik ir girdžiu – kitas sezonas bus pats svarbiausias. Viliuosi, kad taip truks ilgai…