Mykolo Žilinsko galerija pakvietė klausytojus į turkų pianistės koncertą, o M.K.Čiurlionio dailės muziejuje klausėmės šiuolaikinių kompozicijų
Pirmą kartą Kaune, ko gero, ir Lietuvoje, išgirdome skambinant Turkijos atstovę. Tai buvo didžiausia koncerto intriga, sudominusi publiką, turėjusi neabejotinos pažintinės reikšmės. Sprendžiant iš aplodismentų, daugeliui klausytojų patiko Zeinep Učbašaran muzikavimas, juos įtikino pianistės meistriškumo lygis, tačiau žinovų klausa, protas ir jausmai liko kiek nuvilti.
M.Žilinsko galerijoje Z.Učbašaran grojo rečitalį – vieno atlikėjo koncertą, kuris scenoje pasirodo be orkestro, be ansamblio, be partnerių. Atlikėja pradėjo nuo V.A.Mocarto sonatos D-dur (K 284). Skambinant Vienos klasiko veikalą pianistei turėjo padėti galerijos aplinka – Mocarto amžininkų italų ir prancūzų dailininkų paveikslai bylojo apie XVIII a. galantiškąjį stilių, darbai tarsi „pasakinėjo”, kiek ir kaip šiuo laikotarpiu buvo svarbūs kūrinio forma, grakštumas, elegancija.
Deja… Atlikėja daugiausia klupo kaip tik interpretuodama Mocarto kūrinį, jai jis ir liko svetimas, beje, kaip ir forsuotai, ir įtemptai pagrota M.Ravelio Sonatina. O štai tautiečio A.A.Sayguno preliudai iš ciklo „Aksakų ritmais” įtikino temperamentu, netramdomos energijos šėlsmu, kūrinio faktūros pajautomis.
Neslėpsiu: daug ko tikėjausi iš turkų atlikėjos klausydama F.Listo interpretacijų (visgi dviejų Listo konkursų laureatė Los Andželo mieste!). Iš tiesų trijų pjesių pradžios iš rinkinio „Klajonių metai” buvo dailiai niuansuotos, jausmingos, kilnios. Artėjant jų kulminacijoms vis mažiau kuo gėrėtis liko pianistės grojime: viskas lyg ir stropiai išmokta, bet Europos muzikos visuma taip ir neaprėpta, neatskleista.
Svarbiausia koncerto M.K.Čiurlionio dailės muziejaus muzikos salėje traukos ašimi tapo mūsų jubiliato Vytauto Barkausko kūriniai, sukurti įvairiais gyvenimo tarpsniais, tačiau atspindintys bene svarbiausias kūrybos savybes – koncertiškumą, polinkį nuoširdžiai, niuansuotai ir labai elegantiškai bendrauti tiek su publika, tiek su atlikėjais. Būtent už kūrinių komunikabilumą, spalvingumą, jų kontrastingumą, nekalbant apie aukščiausią meistrystės lygį, V.Barkausko opusai yra išpopuliarėję pasaulyje, jie kur kas dažniau skamba užsienio koncertų salėse negu kitų Lietuvos kompozitorių. Koncerte skambėję veikalai – „Intymi muzika”, „Kontrastinė muzika” ir „Aidai” – aprėpė beveik dešimtmečių panoramą, tad nesunku buvo pajusti jų skirtumus, autoriaus stiliaus pokyčius: nuo 1969 metų, anot koncerto vedėjo Viktoro Gerulaičio, „hyperkontrastų perpildytos kompozicijos” iki pernai sukurtų kiek nostalgiškų, sklidinų spalvų fejerijos „Aidų”.
„Aidai” buvo perfekcionistiškai atlikti Lietuvos mušamųjų aso Sauliaus Astrausko, klausytojams gerai žinomo virtuozo, pirmojo mūsų šalyje surengusio mušamųjų instrumentų rečitalį, taip pat suorganizavusio tarptautinį šių instrumentų festivalį Ukmergėje. Beje, puikūs tą popietę buvo ir kiti atlikėjai – fleitininkė iš Vienos Barbara Gisler-Hasė, violončelininkas Raimundas Jasiukaitis, pianistė Lina Krėpštaitė – koncerto paįvairinimui atlikę ne tik solenizanto V.Barkausko, bet ir 28-erių metų kompozitoriaus Mariaus Baranausko premjerą „Įsivaizduojamas žodis” bei rumunų autorės Doina Rotaru opusą „Legenda”.
M.Baranausko specialiai Pažaislio festivaliui parašytas kūrinys įrodė, jog autorius yra ištikimas sonoristinės muzikos krypčiai, kaip ir savo sugalvotam komponavimo būdui: kiekvienam kalbos garsui subjektyviai pritaikyti kokį nors akustinį atitikmenį.