Egzaminų skandalas Lietuvoje sukėlė diskusijas ne tik apie Švietimo ir mokslo ministerijos darbą bei valstybės institucijų patikimumą, moralinę ir materialinę žalą moksleiviams, bet ir apie švietimo reformos kelius ir klystkelius.
Švietimo reforma, prasidėjusi Lietuvoje po nepriklausomybės atgavimo, niekaip nesibaigia (matyt, todėl, kad būtų darbo valdininkams). Mokyklų tinko optimizavimas, priklausantis nuo valdininkų valios, buvusias geras vidurines verčia prastomis aštuonmetėmis, o naujai iškeptas gimnazijas – vidutiniokų kalvėmis.
Klaipėdos miesto bendrojo lavinimo mokyklų tinklo pertvarkos planas, parengtas 2003 metais, numatė, jog ši pertvarka pašalins korepetitorinį (šešėlinį) švietimą, užtikrins lygias galimybės visiems soti į gimnazijas, pagerins mokytojų kokybinę sudėtį.
Praėjus trejiems metams galima konstatuoti, jog šešėlinis švietimas niekur neišnyko ir dar negreit išnyks, nes tiek prestižinės, tiek neprestižinės gimnazijos mokytojų kokybinės sudėties iš esmės nepagerino, o aukšti kai kurių mokyklų ugdymo rodikliai pasiekiami ne tiek ten dirbančių mokytojų, kiek korepetitorių ir savarankiško moksleivių darbo dėka.
Valstybinių egzaminų sistema nėra bloga ir įrodė savo efektyvumą. Universitetams ji buvo tinkama. Tačiau, kaip rašė anglų filosofas Frensis Beikonas, „didžiausią žalą valstybei daro sukti žmonės, kuriuos visi laiko išmintingais”.
Problema yra ta, jog žmonės nėra tobuli. Norėdami užsidirbti, jie bando kaip nors gauti informacijos apie būsimus egzaminų klausimus, o tėvai, norėdami užtikrinti atžalai sėkmingą startą konkurencinėje visuomenėje, pasiruošę sukčiauti, pažeidinėti moralės normas ir pirkti tą informaciją.
Galbūt reikėtų grįžti prie valstybinių egzaminų, kuriuos abiturientai laikytų savo vidurinėse mokyklose. Tačiau perdavus visą egzaminų kontrolę ir atsakomybę mokykloms, gali kilti dar didesnių problemų. Ar drįs mokytojas, direktoriaus įkalbinėjamas, parašyti blogą pažymį verslininko, kuris mokyklai labdaringai supirko kompiuterinę techniką, atžalai? Kvailas klausimas.
Neišspręstų problemos ir universitetinių stojamųjų egzaminų įvedimas. Tada universitetų dėstytojai būtų gundomi padidinti pažymį žymaus ir įtakingo veikėjo sūnui ar dukrai.
Britanijoje, kurioje taip pat pasitaiko skandalų dėl egzaminų perlaikymo, norint gauti aukštą pažymį, leidžiantį studijuoti universitetuose (A-lygis), reikia jį „sukaupti” per dvejus metus. Vadinasi, abiturientas jau 11 klasėje turi žinoti, kokią specialybę jis rengiasi studijuoti, o 12 klasėje, jau mokslo metu pradžioje, žino, kokie bus universiteto, kuriame jis norėtų studijuoti, reikalavimai.
Pirmaisiais metais mokomasi žemesnės pakopos dalykų, antraisiais – aukštesnės. Tarpinius atsiskaitymus vertina mokytojas, o egzaminai raštu yra vertinami jau ne vietinių mokytojų, bet egzaminuotojų iš šalies (OCR – „Qualifications and Curriculum Authority”).
Pavyzdžiui, anglų literatūros žinių patikrinimas prasideda pusantros valandos egzaminu apie Šekspyrą raštu (galima gauti 90 balų – 15 proc.) ir baigiasi 120 balų vertės 2 valandų literatūros lyginamųjų studijų egzaminu raštu (20 proc.).
Surinkus 80 procentų (apie 480 balų iš 600 galimų) to dalyko vertės, yra rašomas aukščiausias pažymys – A, atitinkantis mūsų 9-10. Egzaminų taryba turi teisę peržiūrėti mokytojų įrašytus pažymius ir, jeigu reikia, juos sumažinti ar padidinti. Kartais mokiniams tai sukelia šoką. Ypač po to, kai universitetas jau buvo aptvirtinęs, kad abiturientas priimtas studijuoti.
Oficialios egzaminus prižiūrinčios britų institucijos duomenimis, 2005 metais per 18 tūkst. A lygio egzaminų pažymių buvo peržiūrėti ir pataisyti. Teigiama, jog iš viso mokiniai padavė daugiau nei 100 tūkst. apeliacijų.
Kembridžo universiteto priėmimo komisijos pirmininkas teigia, kad A lygio valstybiniai egzaminai neatspindi mokinių gebėjimų, reikalingų jiems stojant į universitetus, ir nepadeda išskirti pačių gabiausių būsimųjų studentų. Kitaip tariant, universitetų nebetenkina valstybiniai egzaminai. Universitetų atstovai siūlo įvesti dar vieną papildomą testą, kuris padėtų nustatyti, ar mokiniai moka pagrįsti ir praktiškai taikyti tai, ko yra išmokę.
Kembridže tokia praktika būtų natūrali. Skandalų kamuojamuose Lietuvos universitetuose – vargu.