„… Prisimink mane, Tėvyne”

Esama asmenybių, kurių narsios veiklos nenuskandina laikas, todėl jas būtina prisiminti. Viena jų – Emilija Pliaterytė, ne vieno lyginta su prancūzų Žana d’Ark.

Hej, šuoliuok, mano žirge.
Švytėk, mano karde – ištikimas sužadėtini.
Aš – tavo valdovė ir … vergė.
Tik neišduok. Aš?… A Š tikrai neišduosiu
Iki paskutinio atodūsio.
Net ir kentėdama?… K O V O D A M A.

Ar galėjo tokias eilutes parašyti pati Emilija Pliaterytė 1831 metais? Man atrodo, kad galėjo. Bent jau taip ryžtingai, veržliai buvo nusiteikusi, nedvejodama įsitraukė į kovotojų gretas. Gal ją paskatino kita narsioji karžygė? Juk Adomas Mickevičius jau buvo parašęs savo įtaigią poemą „Gražina”. Ji greitai tapo žinoma bei populiari. Tačiau ypač daug lėmė pačios Emilijos būdas, idealai. Todėl nesunku įsivaizduoti, kaip ji, lapkričio vėjų užgrūdinta zodiakinė Skorpionė, veržte veržėsi į kovą, nes ir metas tam buvo itin palankus. Svarbu ir tai, kad šio ženklo žmonėms yra būdinga tvirta nuomonė, neatidėliojamas apsisprendimas, pusiaukelėje nestabdančios dvejonės. Net tada, kai Skorpionai įkyriai nedeklaruoja, neperša savo ryžto. Atsakingais momentais, nors ir yra Vandens ženklai, pasielgia taip, kaip įsakmiai diktuoja jų guvus protas, atkaklumas ir jautri bebaimė širdis. Šio ženklo atstovai nesutrikdomi, nepuola trauktis atgal, nesigaili, kad pasirinko sunkų, pavojingą kelią į kilnų tikslą.

Įdomus ir dar vienas faktas, susijęs su numerologija: Emilija Pliaterytė – tipiškas dvejetas, nenorėjusi, net nemokėjusi pasirinkti ramios, sentimentalios vienatvės. Tačiau jai buvo trošku ir kilmingų giminaičių salonuose, netraukė puotos. Taigi nebuvo lepi, abejonių kamuojama sentimentali grafaitė. Todėl nesunkiai rado bendrą kalbą, bendrą tikslą su pusbroliu Cezariu, taip pat kovojusiu sukilėlių gretose.

Ar turėjo kitą, svarbesnį tikslą vienišė romantikė Emilija, augusi be seserų ir brolių, netekusi motinos, nepritapusi prie tėvo? Ne. Tad sukilimas tarsi galingas verpetas netrukus įtraukė ją į kovos sūkurį, įpareigojo neatsižadėti idealų, gerbti priesaiką, nemesti šešėlio ant garbės. Tikros kovos, kur tykojo realūs pavojai ir mūšiai. Kur liejosi kraujas. Tačiau tai suteikė dar daugiau drąsos, audrino vaizduotę, išryškino idealus, didino pasitikėjimą bei tikėjimą pergale. Tikėjo ja ir… amerikiečių rašytojas Edgaras Po, iš tolimos savo šalies atidžiai sekęs kovų eigą. Buvo net pasišovęs pats vykti ir papildyti kovotojų gretas. Tik nelemta liga, pernelyg anksti užbaigusi nelengvą šio talentingo kūrėjo gyvenimą, sutrukdė įsitraukti į sukilėlių būrį.

Apmaudus šviesiausių vilčių neišsipildymas, tikrai neįveikiamos kliūtys – būdingi ne vieno narsuolio tragiško likimo bruožai. Net ir neprietaringuosius pagrįstai apninka mintis: o gal turėjo įtakos, kad Emilija Pliaterytė buvo gimusi 13 dieną (ir iš šio pasaulio ji išėjo neeilinę dieną – gruodžio 24-ąją). Sunkiai susirgusi netikėjo tragiška baigtimi, net kliedėdama neprarado vilties, kad pasieks Lenkiją, tęs kovą. Tačiau to, deja, nualintam, pervargusiam organizmui nepakako. Amžino poilsio liko ne gimtajame Vilniuje, o pusiaukelėje – ilgą ir duobėtą kovų kelią teko baigti kitiems.

„…Prisimink mane, Tėvyne,/ Dangau, priimk”, – tarsi lapkričio vėjų nuraškytų erškėčio uogų vėrinėlis žodis po žodžio, eilutės viena po kitos renkasi į eilėraščius. Rašai ir tikrai žinai, kad rašysi…

Dangus priėmė šią narsią kovotoją. Tačiau mes dar esame skolingi savo karžygei. Skolingi? Iš tiesų šiuo atveju nelimpa toks žodis. Juk ir Emilija Pliaterytė jo neakcentavo, ne apie skolą Tėvynei galvojo, kai veržėsi į mūšį. Tad dažniau jauskime nuoširdų norą, pareigą prisiminti šią narsią kovotoją, ne vieno lygintą su prancūzų Žana d’Ark. Istorija patvirtina: kiekviena šalis, kiekviena tauta turi narsių didvyrių. Tačiau tai nenublukina jų šlovės. Vienas šimtmetis, kitas… Laikas nesugebėjo nuskandinti narsuolių vardų ir žygių užmaršties gelmėje. Savo darbais, ne tik žodžiais, patvirtinkime tai. Ne vien jų gyvenimo, kovų vietose.

… Šventą ramybės valandą atidžiau įsižiūrėkite: iš ūkų atskrieja kovingi raiteliai. Tarp jų – ir Emilija Pliaterytė, gynusi Tėvynę uoliau negu savo karštą širdį, įpareigojusi ir mus prisiekti: buvo, yra ir bus kam apginti laisvę, nepriklausomybę.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.