Burtininkei sąžinė primena praeitį

Ilgus metus komunistų partijos sekretore ir vykdomojo komiteto pirmininke dirbusi Stasė Trasykytė į senatvę pajuto turinti nepaprastų galių.

Vos tik Lietuva atgavo nepriklausomybę, panevėžietė ėmėsi burtininkavimo, piktųjų dvasių varymo ir gydymo netradiciniais metodais.

Tikslaus apibūdinimo savo veiklai nusakyti 81 metų žilagalvė stebukladarė nesugalvoja, bet moteriai patinka, kai žmonės ją vadina ekstrasense.

Ligonius medžioja gatvėje

S.Trasykytė savo buto duris atveria kiekvienam, kas tiki jos magiškomis galiomis ir visas ligas gydančiu žolelių antpilu.

Kai stebuklų ištroškusių klientų sumažėja, ekstrasensė pati užkalbina žmones gatvėje ir siūlo savo paslaugas.

Vieni praeiviai seną moterį palaiko kvaištelėjusia keistuole ir veja tolyn, kiti suklūsta.

Dažniausiai „užkimba” tie, kuriems S.Trasykytė vos pažvelgusi „diagnozuoja” ligą ir praneša, kad jų sveikatos būklė yra labai bloga. Ir priduria, jog išsigelbėti nuo negalios bus paprasta, jei ligonis kreipsis į ją.

Nepanoro tapti pacientu

Pastaruoju metu S.Trasykytė vis rečiau išdrįsta pati pasiūlyti pagalbą, nes užkalbinti žmonės nerodo didelio noro gydytis burtais, reikia pastangų juos įtikinti. Prieš kurį laiką panevėžietė rašė laišką į Prienų savivaldybę ir ieškojo vyriškio, kurį ne kartą rodė televizija. Vyrą kamuoja greito senėjimo liga, jam menkai tepadėjo užsienio medikai, mažai ką pakeitė ir šou laidai „Grožio fabrikas” talkinę chirurgai.

S.Trasykytė buvo įsitikinusi, jog žolių antpilu ir blogą energiją deginančiais burtažodžiais per anksti susiraukšlėjusiam žmogui nesunkiai galima pagelbėti.

Deja, be laiko susenęs vyras nepanoro tapti stebukladarės panevėžietės pacientu.

Galėtų nukenksminti žudikus

Prieš trejus metus S.Trasykytė išgydytus žmones ėmė registruoti į storą sąsiuvinį. Jame jau sukaupti duomenys apie 84 pacientus. Anksčiau moteris visa tai fiksavo nedidelėje užrašų knygelėje.

Šalia ligonio vardo ekstrasensė būtinai pažymi nusiskundimus, savo pačios pirmą įspūdį vos pamačius žmogų ir galiausiai – paciento reakciją po „išgijimo”.

Dabar S.Trasykytės galvoje sukasi įkyri mintis su savo gydomosiomis galiomis patekti į kalėjimą. Moteris tiki, kad panaudojusi stebuklingą energiją galėtų nukenksminti užkietėjusius vagis ir žiaurius žudikus.

Magijos paslapčių sėmėsi iš žurnalų

Kai ekstrasensė papasakoja apie savo darbo metodus ir atskleidžia kai kurias paslaptis, „Panevėžio ryto” korespondentei nelieka net menkiausių abejonių, ar moteris iš tiesų turi antgamtiškos energijos.

Pakvimpa visišku šarlatanizmu ir naivių žmonių mulkinimu.

S.Trasykytė prisipažįsta magiškus užkalbėjimo žodžius radusi viename žurnale.

Straipsnyje buvo kalbama apie senovinius rožės gydymo metodus ir paminėti beveik folkloru tapę kaimo žiniuonių užkeikimai.

S.Trasykytė tuos žodžius persirašė ant popierėlio, vėliau išmoko ir ėmė taikyti savo burtininkavimo praktikoje.

Moters kaip žolininkės reputacija irgi labai abejotina, nes jai užteko vienintelio turgaus bobulės pasakymo, jog džiovinta laukų rugiagėlė gydo nuo visų ligų. Šios žolės trauktinėmis ekstrasensė ir girdo savo klientus.

Katė pasveikino nagais

S.Trasykytė mielai sutinka „Panevėžio rytui” papasakoti apie savo antgamtiškus gebėjimus, pakviečia apsilankyti jos bute J.Basanavičiaus gatvėje.

Nuspaudus skambutį duris atveria pati šeimininkė su kate glėby. Žaliaakė pūkuota keturkojė nedraugiškai šnypščia, o ištiesus ranką paglostyti grėsmingai išleidžia nagus.

Vėliau, kai S.Trasykytė nuskuba į virtuvę, o aš su kate susiduriu koridoriuje, ši pasišiaušia ir iš visos jėgos kerta nagais į koją.

Kai instinktyviai čiumpu už skaudančios vietos, katė suleidžia nagus ir į ranką. Į svetainę žingsniuoju servetėle šluostydama besisunkiantį kraują.

Šeimininkė tarsteli, jog gyvūnas labai senas, todėl piktas ant kiekvieno svetimo.

Dviejų kambarių butas apstatytas tvarkingais kelių dešimtmečių senumo baldais, svetainėje padengtas mažas stalelis su vaišėmis. Lėkštė gliaudytų riešutų, krištolinė piramidė saldainių, butelaitis brendžio.

Gailisi dėl piktų žodžių

Teiraujuosi, kaip atsitiko, kad ilgus metus Vabalninko vykdomojo komiteto pirmininke, o prieš tai komunistų partijos sekretore dirbusi, partinius mokslus baigusi S.Trasykytė staiga persimetė į burtininkų luomą.

Moteris linguoja galvą ir sako, kad dar ir dabar gailisi dėl kažkada viename partiniame susirinkime pasakytų savo piktų žodžių būrėjų adresu.

Tada nomenklatūros grietinėlei priklausiusi S.Trasykytė svaidėsi pompastiškomis, komunizmo idėjų persunktomis frazėmis ir ragino žmones atsiriboti nuo bažnyčios bei visokio plauko stebukladarių.

Moteris tikina, jog paskui ilgus metus ją ypač graužė sąžinė dėl pasakytų žodžių prieš būrėjas.

Burtininkauti S.Trasykytė pradėjo šaliai atgavus nepriklausomybę. Kai pensinio amžiaus sulaukusi komunistų partijos narė pirmą kartą į rankas paėmė ezoterines knygas, jos ją tiesiog pakerėjo.

Išsilavinimą atstojo partijos bilietas

Iki to laiko S.Trasykytė nebuvo didelė knygų gerbėja. Ir nebuvo didelių mokslų baigusi.

Vabalninko vykdomajame komitete S.Trasykytė įsidarbino tebaigusi 6 klases. Išsilavinimą atstojo partinis bilietas ir karštas noras būti gera komuniste.

Jauna moteris greitai padarė karjerą, tapo vykdomojo komiteto pirmininke. Tada partija S.Trasykytę pasiuntė tobulintis į Vilnių, į partinę mokyklą.

„Tavo gramatika nekokia, važiuok pasimokyti”, – dar ir dabar ji mena tuomečio partijos kolegos pasakytus žodžius.

Po trejų metų kartu su partinės mokyklos baigimo pažymėjimu S.Trasykytė gavo ir agronomės diplomą. Moteris sakė jokios agronomijos ten nesimokiusi, mažai ką nutuokusi apie žemės ūkį, buvo ruošiama tik partiniam darbui.

Paklausta, ar buvę jos bendramoksliai dabar nėra žinomi šiandieninės Lietuvos politiniai veikėjai, S.Trasykytė kreivai šyptelėjusi paaiškino, kad partinėje mokykloje su ja mokėsi daugiausia paprasti žemdirbiai, baigę vos 8 klases.

Jie vėliau tapo įvairių įstaigų ar kolūkių partijos sekretoriais, bet šaliai atgavus nepriklausomybę jau buvo per seni iškilti ir padaryti kitokią karjerą.

Visus burtus suplakė į vieną

Prieš pat pensiją S.Trasykytė dirbo Naujamiesčio vykdomajame komitete sekretore, o vėliau kurį laiką buvo J.Švedo pedagoginės muzikos mokyklos raštvedė.

„Man pagal Zodiako ženklą labiausiai tinka dirbti raštvede – esu Avinas. Kai vadovavau vykdomajam komitetui, matyt, sėdėjau ne savo rogėse”, – dabar svarsto S.Trasykytė.

Moteris savo antgamtinėmis galiomis įtikėjo po to, kai perskaitė keletą vyresniojo brolio įduotų knygelių apie aiškiaregę Vangą ir pomirtinį gyvenimą.

Tos literatūros paveikta ji pajuto kankinantį norą imtis žmonių gydymo.

Pirmoji pacientė buvo paauglė mergaitė, kurią brendimo laikotarpiu kamavo nepatogumai dėl pleiskanojančios ir sausos odos.

S.Trasykytė sako prisiminusi vaikystėje girdėtą giminaičių pasakojimą apie pamiškėje gyvenusį senuką, kuris užsiėmė burtininkavimu, gydė žmones netradiciniais metodais. Tas senukas nusivesdavo sergantįjį į pamiškę, makaluodavo prieš akis žarija, o paskui mesdavo ją į dubenėlį vandens.

„Jei man kas ką pasako, viskas labai lenda į galvą, viską atsimenu. Prisiminiau, kad kaime kalbėdavo, jog liepos, šermukšniai, ąžuolai gydo nuo odos ligų”, – pasakojo S.Trasykytė.

Nepatenkintą savo oda pa-auglę pradedančioji ekstrasensė nusivedė į mišką, kur augo šermukšniai ir liepos, prisiminė iš žurnalo išsirašytus burtažodžius rožei užkalbėti, ėmė juos sakyti ir vedžioti aplink mergaitės kūną rankomis, nuolat kartodama: „Išnyk, išnyk”.

Reklamavo madingą gydymą

Antrą kartą savo stebuklingąją galią buvusi komunistė išbandė gydydama seserį.

Garbaus amžiaus moterį kelias dienas kankino temperatūra, buvo ištinusi koja. Giminaičiai įtarė įsimetus rožę, tad pakvietė apylinkėse garsėjusią užkalbėtoją.

Šalia buvusi S.Trasykytė akylai sekė kiekvieną užkalbėtojos veiksmą, stengėsi iš murmesio išskirti žodžius.

Užkalbėtojai atlikus savo darbą, toliau gydymo jau ėmėsi ji – aplink ligonę vedžiojo rankomis ir kalbėjo burtažodžius.

S.Trasykytė prisipažįsta, kad sesuo ir dukterėčios nelabai tikėjo, jog tai ji padėjo įveikti ligą, bet pati buvo šventai įsitikinusi savo ypatingomis galiomis.

„Tuo metu labai buvo madoj tas gydymas rankomis. Aš pati žmonėms pasakydavau, jog turiu gabumų, pati skleidžiau tą žinią. O paskui atsirado ligonių. Tada jau vieni kitiems pranešdavo, kad gydau, ir mane susirasdavo vis nauji”, – apie reklamos galią pasakojo stebukladarė.

Visus gydė vienodai

Pernai vasarą pas panevėžietę stebukladarę plūdo studentai iš Vilniaus. Jauni žmonės skundėsi kažkokia odos liga, visus kamavo keisti spuogai.

Kuo jie sirgo, S.Trasykytė sakė nesistengusi aiškintis, guldė visus ant sofos ir atliko tradicines „tamsumos” išvarymo apeigas.

Paklausta, ar tais studentų spuogais vėliau negalėjo užsikrėsti pati šeimininkė ar kiti pas ją apsilankantys žmonės, stebukladarė purtė galvą.

Pasvarsčius, ar jaunimas nesirgo niežais ar kokia venerine liga, „gydytoja” traukė pečiais ir sakė: „Kas juos žino?”

Blogis įsimetė į šaldytuvą

S.Trasykytė bandė specializuotis gydydama rožes ir odos ligas, bet neatstumdavo ir kitų pacientų. Ją susirasdavo žmonės, kamuojami depresijų ar nervų ligų, bandė panevėžietė gydyti ir Parkinsono ligą.

Pasak S.Trasykytės, liga – tai „tamsuma”, kuri prie žmogaus pristoja, seka iš paskos, įlenda į vidų, aplimpa iš išorės. „Tamsuma” pristoja ir tuomet, kai žmogus išsigąsta.

Anot S.Trasykytės, jos rankos turi galios tą „tamsumą” iš ligonio išguiti ir sudeginti.

Būna, kad „tamsuma” ligonį palieka ir ima klajoti kitur, ją galima net pamatyti, ji būna panaši į debesį.

Kartą iš ligonio išvaryta „tamsuma” pristojo prie S.Trasykytės šaldytuvo. Buitinis prietaisas ėmė ir išsijungė. Stebukladarė aplink šaldytuvą vedžiojo rankomis tol, kol nelabą debesį savo energija sudegino, tada šaldytuvas vėl įsijungė.

S.Trasykytė turi susikūrusi visą teoriją, kaip „tamsuma” pristoja prie depresuojančių žmonių, tada giminaičiai juos veža į beprotnamius. O tereikėtų kelis kartus apsilankyti pas stebukladarę, ir ši sugebėtų sunaikinti įsimetusį blogį.

Mato atsiskiriant raguotą šešėlį

Moteris negalėjo paaiškinti, ar vadinamoji „tamsuma” ir apsėdimas yra tas pat, tačiau tikino, jog kuo puikiausiai gali susidoroti ir su piktosiomis dvasiomis.

Ji tvirtino kartais net matanti, kaip nuo ligonio atsiskiria raguotas šešėlis.

Išvarydama piktąsias dvasias S.Trasykytė jokių maldų neskaito, į Dievą pagalbos nesikreipia, nes nėra praktikuojanti katalikė. Vaikystėje tėvai ją pakrikštijo, tačiau tėvas buvo laisvamanis, tad tikėjimo tiesų niekas nemokė, į bažnyčią nevedė.

Po darbo su „piktaisiais” moteris kambarį „išvalo” vaikščiodama su degančia žvake. Valymo ritualą pradeda nuo durų: su žvake pamojuoja aplink visus daiktus ir tokiu būdu patalpa tampa energetiškai švari.

Savo gydymo galia tikinti moteris įsivaizduoja, kad jei ją kas įleistų į šalies kalėjimus, ji sugebėtų neutralizuoti nusikaltėliuose įsišaknijusį blogį.

Sena komunistė turi savo teoriją apie nusikaltimus darančių žmonių energetinio lauko būklę. Neva aplink piktadarius tvyrantys „tamsumos” debesys turi savybę dalytis ir daugintis, o pasidauginę išsprukti lauk ir įsiskverbti į niekuo dėtus žmones. Tada šie irgi tampa nusikaltėliais.

S.Trasykytė tvirtina, kad ji savo rankomis galėtų sudeginti visą blogį, išvalyti kalėjimų aurą ir iš jų išėję nusikaltėliai būtų tyri lyg kūdikiai.

Stebuklai kainuoja pigiai

Paklausta apie užmokestį už gydymą, S.Trasykytė nelabai norėjo atskleisti buhalterijos, sakė gydanti jokiu būdu ne dėl pinigų.

Dažniausiai ligoniai atsiskaito savo nuožiūra – kiek duoda, tiek ir gerai. Tiems, kurie neturi žalio supratimo, kiek stebuklai kainuoja, ir prisispyrę prašo nurodyti kainą, S.Trasykytė pasako stulbinančiai mažą sumą – tik 3 litai už seansą.

Vienas gydymo seansas trunka ne daugiau kaip 15 minučių. Vaikams nereikia nė tiek, „tamsuma” nuo jų atstoja labai greitai.

S.Trasykytė įsitikinusi, kad jos gydymas būtinai turi trukti 7 seansus. Kodėl, negalėjo paaiškinti, tiesiog jai taip atrodo, ir viskas.

Buvusi politikė – ne giminaitė

Pervertusi savo kelerių metų pacientų sąrašus, S.Trasykytė apgailestavo, kad žymių žmonių pas ją užklydusių nebuvo. Bent jau tokių, kuriuos iš matymo atpažintų.

Buvusi Panevėžio vicemerė Liudvika Trasykytė jai – ne giminė.

Ligonių pavardžių moteris neklausianti, užsirašanti tik vardą ir nusiskundimus. Ateina ir bedarbių, ir verslininkų. Jauniausias stebukladarės pacientas buvo 9 mėnesių kūdikis. Motina berniuką „gydytojai” atnešė dėl „lakstančių” akių.

Prieš gydymo procedūrą arba po jos ekstrasensė ligoniams sugirdo kaušelį rugiagėlių trauktinės. Ne spiritinės, o paprasčiausio stipraus žolių užpilo.

S.Trasykytė įsitikinusi, kad ši laukų gėlė gydo nuo visko, o jei negydo, tai bent nekenkia. Žolių užpilui gaminti jai laukuose parenka kaime gyvenanti giminaitė.

Kita giminaitė iš Kauno atsiuntė medžiagos apie įvairių žolių poveikį, gydymą jogos pratimais, meditacijas, organizmo valymą, subalansuotą mitybą. Kai kurias šias žinias S.Trasykytė bando įterpti į savo gydymo metodiką.

Gydyti padeda ir kaimynas

Kaip papildomą gydymo priemonę S.Trasykytė naudoja ir užkalbėtą cukrų. Paklausta, kaip tai daroma, moteris prisipažino, kad labai paprastai – pasidedi prieš save gabaliuką cukraus ir kalbi.

Pastaraisiais metais stebukladarė ėmė taikyti kombinuotą gydymą. Jai atrodo, kad „tamsuma” greičiau sudega, jei sakant užkalbėjimus ligonio kūnas būna masažuojamas.

Pacienčių masažistu kartkartėmis pabūna S.Trasykytės kaimynas Petras.

Pasiteiravus, gal kaimynas yra baigęs kokius nors masažo kursus, „gydytoja” patikino, kad čia jokio mokslo nereikia – tiesiog imi ir kuo smarkiau gniaužai odą. Ji vedžioja rankomis, o masažuotojas Petras žnaibo ligonę.