Tėčio princesė

Jeigu jums gimė duktė, žinokite, kad visi vyrai, kurie augina tik sūnus, jums pavydi.

Kadais paplitęs stereotipas, kad sūnus paveldėtojas – didžiausias tėvo turtas, jau prarado savo aktualumą. Vis dažniau būtent duktė tampa tėvo pasididžiavimu. Ir nors kardinalių šiuolaikinio mergaičių ir berniukų auklėjimo skirtumų nebeliko, vis dėlto tėčiams verta žinoti, kad auklėti dukrą nėra paprasta – jau vien dėl to, kad ji – moteris. Mažytė, bet moteris. Vadinasi, – kitokia.

Palydėkite į vyrų pasaulį

Šiuolaikinis tėvas gali sugriauti dar vieną patriarchalinį stereotipą, kuris skelbia, kad svarbiausia moters gyvenime – namų ruoša.

Neleiskite savo dukrai įstrigti joje – tapkite jai pirmuoju gamtos pažinimo, meno, kūno kultūros mokytoju. Taktišku, dėmesingu, rūpestingu mokytoju. Kas geriau už tėtį dukrą išmokys nardyti, apsiginti nuo užpuoliko, orientuotis miške, įkurti laužą? Kas gi dar, jei ne tėtis, paaiškins, kaip veikia sudėtinga buitinė technika, pamokys naudotis kompiuteriu ir filmavimo kamera?

Tačiau svarbiausia tėčio misija yra supažindinti dukrą su vyrų pasauliu. Tėvas turi paliudyti dukrai, kad vyrų lytis nėra jai priešiška. Kad vyrai ir moterys yra ir skirtingi, ir lygūs.

Tėtis dukrai yra „savas žmogus“ svetimoje komandoje. Būtent tėvas duoda dukrai supratimą, kas yra vyriškas požiūris, vyro žodis ir vyriškas elgesys.

Tėvas, kaip pirmasis priešingos lyties objektas, ankstyvajame dukters amžiuje jos pasąmonėje užsifiksuoja kaip idealaus vyro modelis. Suaugusi ji ieškos vyro, panašaus į jį, nors ne visada sąmoningai tai pripažins. Jeigu tėvas suformuos pozityvų dukters požiūrį į vyrus apskritai, jai suaugus santykiai su vyrais klostysis palankiai.

Psichologai vartoja tokį terminą – „tėvo figūra“. Taip vadinami žmonės, kurie vaiko gyvenime, o vėliau ir jam užaugus vaidina lyderio, vadovo, viršininko, autoriteto vaidmenį. Tėvo figūra gali būti mokyklos mokytojas, direktorius, dėstytojas, viršininkas. Bendraudami su šiais žmoėmis, mes nesąmoningai perkeliame į juos tuos santykius, kurie vaikystėje buvo susiklostę su tėvu.

Bijokite tapti tėvu, kurio bijo vaikas. Tėvo autoritetas ir žmogaus su diržu autoritetas – visiškai skirtingi dalykai. Jeigu vaikas jūsų bijo, greičiausia jis bijos ir savo mokytojo, vėliau – savo viršininko; jis negalės apginti savo požiūrio ar paprašyti didesnio atlyginimo. O tie vaikai, kurie maištauja prieš savo tėvą, suaugę niekina bet kokį autoritetą.

Būkite savo dukrai pirmiausiai draugas, o tik paskui gimdytojas. Sakydamas komplimentus paauglei, jūs didinate jos savivertę ir pasitikėjimą savo jėgomis. Sykiu jūs ugdote normalius konstruktyvius jos santykius su tomis „tėvo figūromis“, kurias ji sutiks būdama savarankiška.

Padėkite įveikti baimę

Sunku pasakyti, kas – mergaitė ar berniukas – patiria daugiau baimių, tikriausiai esminio skirtumo nėra, esama tik kultūrų stereotipų. Nerašytos normos mergaitei leidžia bijoti daugiau nei berniukui. Tos pačios normos reikalauja iš tėvo būti pačiu drąsiausiu žmogumi pasaulyje.

Šiuolaikinė psichologija yra sukūrusi daugybę pagalbos bijančiam vaikui metodikų, tačiau tėvai, ypač – tėvas, yra pagrindinis „instrumentas“ baimei įveikti. Jis turi parodyti dukrai, kad ją supantis pasaulis yra stabilus, prognozuojamas ir saugus. Tai padaryti galima tik savo paties elgesiu.

Pasekite savo leksikoną. Būtų puiku, jeigu jame neliktų tokių posakių, kaip „aš bijau, kad…“, „man baisu…“, „o tu nebijai, kad..?“ Niekada negąsdinkite savo mergaitės „piktu dėde su maišu“, „policininku, kuris išsives“, „vilku, kuris pagaus“. Kontroliuokite, kad jai nepatektų baisios pasakos, pasiekusios mus iš amžių gūdumos ir sugalvotos toli gražu ne mažiems vaikams. Sekite, kokius filmukus žiūri jūsų dukrelė – neįleiskite į jos širdelę siaubingų monstrų mutantų, nuolat kam nors keršijančių, ir profesorių maniakų, siekiančių visus pajungti savo valiai.

Realybė toli nuo idealų, todėl išmokykite dukrą numatyti galimą riziką ir vengti pavojingų situacijų. Pamokykite ją ramiai įvertinti pavojaus laipsnį, paaiškinkite, kokiu būdu reikia kviestis pagalbos, išmokykite jos amžiui tinkamų savigynos veiksmų. Jūs turite būti kur kas išmintingesnis ir sumanesnis mokytojas nei kai kurie jūsų dukters draugai. Išmokykite ją sakyti „ne“ įvairiems abejotiniems pasiūlymams.

Jūsų duktė nuo pat mažų dienų turi matyti ir žinoti, kad esate didžiausias jos gynėjas – pats stipriausias žmogus, šalia kurio saugu.

Nebauskite jos

Nesvarbu, kuo jūs smogiate – kumščiu ar žodžiu – jūs vis tiek jai smogiate.

Žymi amerikiečių šeimos psichologė Virdžinija Satir, dirbdama su suaugusiais žmonėmis, studijavo situacijas, kai vienas žmogus stovėjo ant kėdės, o kitas tupėjo šalia ir žiūrėjo į viršų. Taip ji modeliavo fizinę mažo ir didelio (puolančio arba grėsmingai rėkiančio) žmogaus sąveiką. „Na, kaip jaučiatės?“ – klausdavo ji to, kuris apačioje.

Padarykite tą patį savo namuose, kad galėtumėte pažvelgti į situaciją vaiko akimis. Įsivaizduokite, kas darosi mažos mergaitės širdelėje, kai prieš ją užsimoja arba ant jos rėkia didžiulis vyras.

Jūs norite, kad mažutės jos smegenys padarytų maždaug tokią išvadą: „Jeigu mane baudžia, vadinasi, mano elgesys nėra geras. Aš nenoriu, kad ant manęs rėktų, taigi privalau apmąstyti savo vertybes bei prioritetus ir pakoreguoti savo elgesį, kad jis taptų konstruktyvesnis“? Pageidavimas, žinoma, geras. Tačiau praktikoje, kuri yra tiesos kriterijus, išsigandęs, panikuojantis mažo vaiko protelis veikia maždaug taip: „Man labai baisu, aš dabar negaliu galvoti. Noriu tik vieno – kad visa tai kuo greičiau baigtųsi. Aš nenoriu bijoti paties mylimiausio žmogaus (mamos/tėčio). Jis manęs nemyli. Jis nenori, kad aš būčiau“. Mažo žmogaus smegenys, paveiktos stipraus streso, dirba ne taip, kaip suaugusiojo. Nepamirškite šito.

Psichologai nuolat kartoja: taip, jūs galite bausti vaiką, kol jis nuo jūsų priklausomas, tačiau vėliau jis gali bausti jus. Ką gi daryti? Ne bausti, o mokyti. Pirmiausiai – mokytis patiems. Būkime sąžiningi: „Jeigu mano vaikas kažką daro netinkamai, vadinasi, aš jį netinkamai ugdau. Vadinasi, aš turiu išmokti jį ugdyti efektyviau“.

Tai pasakytina apie abiejų lyčių vaikų auklėjimą, tačiau auklėjant dukrą, būsimą moterį ir motiną, tėvui reikia būti kur kas subtilesniam. „Nemušk moters netgi gėle“ – sako sena indų patarlė. Bet kokia bausmė, pažeminimas, tegu ir „pelnytas“, – tai smūgis į jos moterišką orumą, sveikatą, į jos būsimą savikliovą, įskaitant laikyseną ir eiseną.

Jeigu jūsų dukra – jau mokinė, domėkitės ne tiek jos pažymiais, kiek tuo, ką svarbaus ir naudingo ji šiandien sužinojo mokykloje. Tegu ji auga savarankiškai mąstančia būtybe, o ne instrumentu, tiksliai įrašančiu ir atkuriančiu svetimas mintis.

Ir dar… Jeigu tėtis užsiaugina didžiulį pilvą ir po namus slampinėja sudriskusiais marškiniais, jo autoritetas dukters akyse smarkiai nukenčia. O ką jau kalbėt apie žmoną…

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Vaikai su žyma , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.