Ar džiaugtumėtės, jeigu Lietuvos įvaizdžio kūrėjai mūsų šalį pasauliui sumanytų pristatyti pasitelkę į pagalbą stambiausią Lietuvos graužiką?
Spėju, kad ne. O štai amerikiečiai, gyvenantys Oregono valstijoje, be galo džiaugiasi, kad jų kaimynystėje gyvena Ruzvelto briedžiai ir juodauodegiai elniai, bei nė kiek nesidrovi garbindami oficialioje jų valstijos emblemoje vaizduojamą bebrą.
Laukinis kvapas
Oregonas, turintis 3,5 milijono gyventojų, pagal užimamos teritorijos dydį yra devintoji Amerikos valstija. Čia gyvenantys žmonės mėgsta kartoti, kad jų buveinė – strategiškai patogi, mat netoliese – Ramusis vandenynas, saulėtoji Kalifornija ir pasienis su Kanada.
Maža to, valstiją į dvi dalis dalijančių Kaskadinių kalnų dėka oregoniečiai patiria skirtingiems žemynams būdingus temperatūros svyravimus: vieni kenčia nuo itin drėgno jūrinio klimato, kiti vasarą dūsta per nepakeliamus karščius, o žiemą, nukritus termometrų stulpeliams keliasdešimt laipsnių žemiau nulio, – šąla.
Nors žmonėms toks klimatas ne itin priimtinas, sunku sugalvoti geresnes sąlygas civilizacijos nepaliestai gamtai išlikti. Net ir lietingą dieną kvapą gniaužia Oregone regėti vaizdai: Vilameto ir Kolumbijos upių sankirta, Maltmonacho kriokliai, savo dydžiu nusileidžiantys tik Niagaros kriokliui, paslaptingos kalnuotos vietovės, apsuptos samanotų miškų, sukuria mistinę atmosferą.
Visai nekeista, kad XXI amžiuje išlikusiame tokiame svaiginamai kvepiančios laukinės gamtos kampelyje žiemoja iš visos Amerikos atskrendantys ereliai, kalnuose gyvena antilopės, juodieji lokiai, kalnų liūtai, o kraštas turtingas įvairių gėrybių.
Oregoniečiai akylai saugo savo gamtos unikalumą, todėl nuo 1792 metų, kai kapitono Roberto Grėjaus dėka į Oregoną atvyko pirmieji persikėlėliai ir valstija tapo Amerikos dalimi, urbanizacija vyko gan lėtai, o iki šiol Oregono ekonomikos lygis labiausiai priklauso nuo mažiausiai aplinką teršiančių žemės ūkio, medienos pramonės bei turizmo.
Meistriškas kokteilis
Tačiau būtų neteisinga teigti, kad Oregono valstijoje laikas sustojo ir jos nepalietė urbanizacija. Nors šis kraštas garsus auginamomis Kalėdų eglutėmis, milžiniškomis gervuogių plantacijomis, dekoratyvinių žolių sėmenimis ir vynu, antrą šimtmetį gyvuojantiems miestams šiuolaikiškumo nestinga. Ypač Portlandui.
Šio miesto pavadinimas lietuvio ausiai nesvetimas – anksčiau NBA Portlando krepšinio komandoje žaidė Arvydas Sabonis, o vietiniai žurnalistai iš laikraščio „The Oregonian” iki šiol mielai pasakoja anekdotines istorijas, kaip legendinio sportininko žmona buvo ne kartą patekusi policijos akiratin už vairavimą išgėrus.
Atsižvelgiant į tai, kad Amerikoje valstijų sostinėmis dažnai vadinami nedideli miesteliai, kuriuose stovi valdžios rūmai, nekyla klausimų, kodėl Oregono sostine laikomas ne ekonominis, finansinis ir pramoninis valstijos centras Portlandas, o mažučiukas Salemo miesteliukas.
Portlandą, jeigu ne Ramiojo vandenyno pakrantei šiaurės vakaruose būtingas lietingas klimatas, galima įsimylėti akimirksniu. Rožių vardu šaukiamas miestas primena meistriškai pagamintą kokteilį, kai į taurę supilti skirtingi ingredientai ir gražiai atrodo, ir džiugina gomurį.
Jeigu ne lietingas ir drėgnas klimatas, Portlandą galima drąsiai vadinti mielu, jaukiu, švariu ir savu miestu
Portlandas, kurio metinis biudžetas siekia vieną milijardą dolerių per metus, žavingas tvarkingomis miesto gatvėmis, švariais šaligatviais, gerai apgalvotais architektūriniais sprendiniais, nes šiuolaikiški stikliniai monstrai nė kiek nedarko senesnių gyvenamųjų kvartalų.
Neįtikima sistema
Kone ideali švara ir tvarka mieste neatsirado savaime.
Įsivaizduokite, kad miestu, kuriame gyvena pusė milijono žmonių, rūpinasi 5 tūkstančiai tarnautojų, savo darbo kabinetuose kas rytą matančių įkvepiančius užrašus „Jūsų miestas – Jūsų sprendimas”.
Įsivaizduokite, kad Portlande yra ne keli apleisti, kaip Klaipėdoje, parkai, o du šimtai nuostabiai puoselėjamų žaliųjų zonų, o greta jų – dešimtys fontanų, vaizdingų tiltų bei šimtai bebrų skulptūrų.
Ir dar pamiklinkite savo vaizduotę: miestu rūpinasi ne tik valdžia, bet ir patys gyventojai. Ne veltui šio miesto visuomenininkai pagal savo aktyvumą nepralenkiami visoje milžiniškoje Amerikos teritorijoje.
Šiuo metu Portlande yra įkurtos net 75 įvairios asociacijos, kurių nariai savanoriškai ir be jokio atlygio rūpinasi mikrorajonais, kuriuose jie gyvena. Susivienijus į bendruomenes, ne tik švarinamos savo teritorijos, bet ir rengiamos įvairios varžytuvės tarp gretimų kiemų, gatvių ar kvartalų, organizuojami festivaliai, naktimis patruliuojama saugant ne tik savo šeimos narių, bet ir kaimynų ramybę.
Šios organizacijos, galima sakyti, groja Portlande pirmuoju smuiku, mat be asociacijų ir bendrijų pritarimo vietinė valdžia, pavyzdžiui, negali laiminti nė vienos naujos statybos. Jeigu dėl nesutarimų kyla konfliktas, viena pusė neprimeta savo valios, o galutinį sprendimą priima jau federalinio lygio valdžia.
Pilietiškumas ir visuomeniškumas svarbus patiems portlandiečiams ir dėl kitos priežasties, nes tai – tramplynas į didžiąją politiką. Amerikoje tokie aktyvistai įprastai ateityje tampa gubernatoriais, senatoriais ir net prezidentais.
Nuogas meras
Įspūdis apie žavingą Portlando jaukumą šiek tiek atmintyje išsitrina, kai nuo šio visus komfortiško gyvenimo standartus atitinkančio miesto nutolsti vos šimto kilometrų atstumu.
Tolėliau važiuoti nėra kur – kelią pastoja didingas Ramusis vandenynas. Deja, mintis apie didingumą kirbėjo tik galvoje, tuo metu akys tematė ilgą pakrantę ir daug vandens. Jeigu nežinosi, kur esi, gali pagalvoti, kad tai – Baltijos jūra vėjuotą klaipėdietišką dieną.
Labiau nei pats vandenynas žvilgsnį kausto pakrantėje įsikūrę nedideli miesteliai Astorija ir Sisaidas, pagal ten atvykstančių poilsiautojų skaičių vasarą niekuo nesiskiriantys nuo mūsiškės Palangos.
Kita vertus, šiuos kurortus lyginti su mūsų poilsio zonomis nėra protinga. Kodėl? Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius ar bet kurio kito Lietuvos miesto vadovas atmintinai žino, kiek pinigų miesto ižde buvo, yra ar bus, o anapus Atlanto gyvuojančių miestelių šeimininkai dėl tokių mažmožių nesuka sau galvos. Antai Sisaidui vadovaujantis atsargos pulkininkas niekaip negalėjo prisiminti, ar šiais metais miesto biudžete buvo trylika, ar šešiolika milijonų dolerių… Pavydėtinas užmaršumas.
Bet Sisaido šeimininkas puikiai atsimena, jo manymu, kitą svarbią detalę. Pavyzdžiui, jis tiksliai atsimena, kaip praėjusiais metais vietiniams visuomenininkams pasiūlė originaliai užsidirbti trūkstamų miestui pinigų.
Sunkiai įsivaizduojama, kad mūsų Palangos, Neringos ar Druskininkų meras net tokio kilnaus tikslo vardan drįstų pasielgti taip, kaip kolega Amerikoje, ir su visa Savivaldybės darbuotojų svita nuogi nusifotografuotų sieniniam kalendoriui…