Įvairiausių laisvių gynėjai ir išpažinėjai gali triumfuoti, nes sulaukę pilnametystės piliečiai gali elgtis kaip tinkami: tuoktis, skirtis, rinktis sugyventinių statusą ar kitaip plevėsuoti per gyvenimą. Tačiau iš tokių suaugusių žmonių žaidimų gimsta vaikai. Statistika teigia, kad per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje apie 150000 vaikų neteko vieno iš tėvų, o dažniausiai – tėvelio. Tokią padėtį tik menkai sušvelnina alimentai, kurie dažniausiai mokami nereguliariai. Ne visi vaikučiai džiaugiasi susitikimais su „sekmadieniniais” ar „šventiniais” tėvais.
Tėvas – anekdotų herojus
Nelinksmą laišką gavome iš Ovidijos, kuriame kaunietė rašo: „Vis negaliu pamiršti savo dukros likimo. Ištekėjo anksti, dar studentaudama. Už bendraamžio kurso draugo, netrukus susilaukė mažylio. Atrodytų, kad turėčiau džiaugtis anūku, bet viskas ne taip paprasta. Pradžioje, kol tik įstengiau, jaunąją šeimą rėmiau ekonomiškai, o vėliau turėjo patys rūpintis savo gerove. Su kaupu išsipildė prieš vestuves dukrai išsakyti mano nuogąstavimai, kad Kęstas dar nepribrendęs būti šeimos galva ir tėvo pareigos jam bus pernelyg sunkios. Žinojau, kad jis šeimoje buvo lepinamas, todėl, net atsiradus vaikui, vis norėjo, kad jaunoji žmona ir apie jį tupinėtų, visaip patarnautų. Vilija neištvėrė ir išsiskyrė. Anūkėlis Mantas, kaip ir tūkstančiai jo likimo draugų, liko be tėvo. Deja, tokia situacija šalyje jau nieko nebestebina. Mes tapome abejingi ir vaikų namų gyventojams. Ritamės į šeimos ir visuomenės moralės nuosmukio liūną”.
Sumenkėjusiu tėvo statusu ir autoritetu jau senokai susirūpinę sociologai, šeimos santykių žinovai. Jie tvirtina, kad klonavimo entuziastai dar nereikalauja atsisakyti vyrų, kurie šeimoje atliktų savo pareigas. Ir aršiausios feministės dar kalba apie lygių partnerių sąjungą, kurioje vyras privalėtų finansuoti moters svajones ir vaikų mokslą bei aprūpinimą. Todėl darytina išvada, kad biologinis ir ekonominis vyro vaidmuo šeimoje vis dar reikalingas.
Vienoje apklausoje pusantro tūkstančio vyrų buvo klausiama nuomonės apie vyriškumą ir tėvystę. Beveik 30 procentų apklaustųjų pritarė dėl tėvystės atostogų, nes tuo laiku vyras geriau pažintų savo vaiką, išlygintų tėvų indėlį prižiūrint kūdikį. Tačiau beveik dvigubai daugiau vyrų nenorėtų eiti atostogų dėl auklėjimo, nes vyras, anot jų, turi aprūpinti šeimą, o žmona – tvarkyti šeimos buitį ir prižiūrėti vaikus.
Apie kritusį vyro, kaip šeimos galvos, autoritetą jau senokai kuriami anekdotai. Pavyzdžiui, netekęs kantrybės tėvas šaukia sūnui: „Tėvas aš tau ar ne tėvas? Sūnus atsikerta: „Neuždavinėk galvosūkių. Iš kur aš galiu žinoti?” Arba vėl. Šeimos galva užsipuola paryčiais sugrįžusį paauglį sūnų: „Kur taip ilgai trankeisi?” „Kariuomenėje tarnavau.”
Norint gauti, reikia duoti
Apklausa sociologus nustebino ir tuo, kad apie pusantro procento vyrų nurodė tokias svarbias pareigas, apie kurias moterims net mintis nekiltų. Pavyzdžiui, atsiminti vaikų vardus, pasveikinti arba aplankyti juos per gimtadienį ir pan. Tik kas ketvirtas iš apklaustųjų manė, kad jis yra tikrai toks, koks turėtų būti vedęs vyras. Stebina ir nelabai logiški atsakymai. Vieni tvirtina, kad turi išlaikyti šeimą, būti ekonominis jos pagrindas, stengtis dėl atžalų išmokslinimo, bet kartu… neplanuoja su jais artimiau bendrauti.
Vis dar netrūksta manančiųjų, kad laimės gyvenime prielaida yra sėkminga santuoka, kad ją sunkiai gali pakeisti kitoks moterų ir vyrų sugyvenimo būdas. Tokia nuomonė, matyt, atėjusi iš senovės, nes ir tada, ištikus šeimos krizei, gelbėdavo įvairūs patarėjai. Tai paprastai būdavo žyniai, dvasininkai, religijų įkūrėjai. Seniau būdavo prisilaikoma taisyklės, kad asmeniniai jausmai yra mažiau svarbūs negu pačios santuokos išsaugojimas.
Specialistai labai vertina sutuoktinio pagyrimą kad ir už menkesnį, bet šeimos labui padarytą gerą darbą. Atkreiptas dėmesys, kad padėka yra tarsi tas jungiamasis ryšys, tvirtybės cementas. Kaip ir negalima nuneigti kompromisų įtakos. Kiek teko kalbinti pusšimtį ir daugiau metų kartu nugyvenusius sutuoktinius, dažniausiai išgirsti atsakymą, kad būtinos abipusės nuolaidos. Apie žaidimą „į vienus vartus” ir santuokos ilgaamžiškumą negali būti net kalbos. Vienas filosofas sakė: „Mylint reikia atiduoti visą save ir jausti, kad esi priimamas, o priimti sunkiau, negu atiduoti”.
Paskatinimo reikšmė
Savotiški verslo santykiai, anot specialistų, visai priimtini ir šeimos gyvenime. Psichologai nesėkmes, skyrybas kartais aiškina, kad abiem sutuoktiniams trūko paskatinimo. Abu jį norėtų gauti, bet kito skatinti nenori. Racionalieji amerikiečiai, šeimos konsultanto R.Stuarto lūpomis, siūlo konkrečiai išsiaiškinti dalykus, kuriuos sutuoktiniai turėtų kuo dažniau daryti. Kalbėdama abstrakčiai žmona veltui aušins burną apie tai, kad vyras turi būti atidesnis jai ir vaikams. Reikia savo norus išsakyti aiškiai. Pavyzdžiui, kad per pusryčius neskaitytų laikraščių, o pasikalbėtų, kad vakarais mažiau žiūrėtų į ekraną, bet tuo metu daugiau pažaistų su vaikais.
Teigiamus poelgius siūloma net registruoti ir suvesti savotišką balansą: ar už tiek gerų darbų atitinkamai atsilyginau? Toks pernelyg dalykiškas santykių tobulinimo būdas, sako, praktikoje veikia patikimai.