Vienas geriausių Lietuvos plaukikų 28-metis panevėžietis Darius Grigalionis jau pasitraukė iš didžiojo sporto. Dukart Europos vicečempionas, Pasaulio čempionatų prizininkas ir taurės nugalėtojas PB pasakojo apie naująjį darbą, šeimą, laisvalaikį, pomėgius ir sportinio gyvenimo subtilybes.
Pinigų stygius privertė baigti karjerą
– Ar jau pasitraukei iš didžiojo sporto visam laikui?
– Dar pasportuoju savo malonumui. Prieš keletą savaičių dalyvavau Anykščių sprinto plaukimo varžybose ir bendrojoje įskaitoje užėmiau antrąją vietą. Tai buvo tarsi mano atsiveikinimo varžybos.
– Kokios priežastys privertė baigtį karjerą?
– Priežastis labai aiški – finansavimo stygius ir pinigų trūkumas. Juk nedirbsi už dyką, valgyti ir gyventi iš kažko reikia. Po Atėnų olimpinių žaidynių, kuriose užėmiau vidutinišką 24-ąją vietą, buvau nustumtas į trečiąjį sarašą, todėl finansavimą man turėjo skirti miesto Savivaldybė. Dar norėjau dalyvauti Europos čempionate gruodį, tačiau miesto valdžia neparodė didelės iniciatyvos mane paremti. To, kas man buvo pasiūlyta, geriausiu atveju būtų užtekę tik kelionei, o kur dar visi starto mokesčiai, viešbučiai ir visa kita. Todėl teko atsisakyti planų dalyvauti čempionate. Žinoma, neturiu teisės labai skųstis, toks jau gyvenimas, dėkoju valdžiai ir už tai, ką man suteikė.
– Kuo dabar užsiimi palikęs sportą?
– Šiuo metu su draugu užsiimame prekyba automobiliais. Jis Amerikoje perka mašinas, aš parduodu jas Lietuvoje. Verslas po truputį jau „įsisuka”, ketinu tuo rimtai užsiimti.
Pirmoji pažintis su vandeniu
– Kada pirmąkart susidūrei su vandeniu?
– Tai buvo labai seniai. Tiksliai neprisimenu, bet, rodos, kokių penkerių metų. Mano mama buvusi plaukikė, sesuo taip pat ne vienerius metu lankė plaukimo treniruotes. Kai buvau dar pyplys, mama nusivedė mane į baseiną, taip ir prasidėjo mano pažintis su vandeniu. Gyvenau netoli Sporto rūmų, tad pradėjau lankyti treniruotes senajame „varlinuke”.
– Ar po tiek metų plaukimo gali pasakyti, kad jautiesi kaip žuvis vandenyje?
– Na, kad labai gerai jaučiuosi, tai tiesa. Tačiau, manau, iki žuvies man dar toloka.
– Su žmona Lina augini 3 metų sūnų. Ar neprieštarautum, jei jis po kelerių metų pasektų tėvo pėdomis ir užsiimtų plaukimu?
– Na, Gantui dar tik treji su puse. Kol kas sunku pasakyti, kokias keliais jis pasuks, kai paaugs. Tačiau, mano nuomone, kuo norės, tuo ir taps. Nemanau, kad atkalbinėjimai ar raginimai turi didelės įtakos.
Plaukimas – „arklių” sportas
– Kiek reikia talento ir darbo norint tapti pasaulinio lygio plaukiu?
– Fizinės savybės ir duomenys – jėga, lankstumas – labai svarbūs, tačiau dar svarbiau žmogiškosios savybės – užsispyrimas, valia, nepaliaujamas pergalių ir darbo troškimas. Kalbant skaičiais, mano manymu, geram plaukikui reikia 70 procentų talento ir 30 procentų darbo. Bet tą darbą turi atlikti maksimaliai, nes kitaip aukščiau vidutinybės nepakilsi. Pasižiūri į jaunus plaukikus ir matai, kai kurie be perstojo dirba, tačiau rezultatų nematyti, nes trūksta talento, arba atvirkščiai – talentas yra, o noro dirbti nėra. Tada daug ko ir nepasieksi. Sportas panašus į džiunglių tasiykles – turi be perstojo kovoti, tobulėti, kitaip neišgyvensi ir neišliksi.
– O tau sportas – darbas ar pomėgis?
– Kol mokiausi mokykloje ir studijavau, man tai buvo ir tas, ir tas. Tačiau vėliau, kai tapau profesionalu, tai man tapo darbu. Eini kaip į darbą, gauni pinigus kaip už darbą. Žinoma, plaukiko profesija įdomi, specifinė – laisvesnis tvarkaraštis. Tačiau trūkumas, tas, kad retai galėdavau matytis su šeima. Grįžti iš kokios stovyklos po mėnesio ir matai: sūnus paaugęs visa galva.
– Nuolatinės stovyklos neišvargindavo? Neatsirasdavo noro viską mesti ir baigti karjerą?
– Na, sunkių akimirkų žinoma, būdavo. Kitąkart tiek nuvargdavau, išsekdavau, kad, atrodydavo, prigulsi ir nebeatsikelsi. Tačiau noro mesti sportą nebuvo. Pailsėdavau kokią dieną kitą ir vėl kibdavau į darbą, treniruotes. O dirbti reikia daug ir sunkiai. Amerikiečiai sakydavo: „Mūsų arkliai per dieną nujoja mažiau, nei jūs nuplaukiat”.
Jaudulio pasekmė – drebančios rankos
– Kiekvienas sportininkas prieš varžybas turi savotiškų pergalės ritualų ir prietarų. Vieni nesiskuta, kiti rengiasi tik laimingą aprangą. Kaip tu ruošdavaisi varžyboms, galbūt turėdavai kokių sėkmės talismanų?
– Ne, tokias dalykais netikiu ir neužsiimu. Paprasčiausiai eini, šoki į vandenį ir plauki. Jokių įpročių ir kitokių keistenybių neturėdavau.
– O priešpaskutinėmis akimirkomis prieš varžybas nekamuodavo startinis jaudulys?
– Aišku, jaudindavausi, kartais net labai. Būdavo, rankos taip pradėdavo drebėti, kad negalėdavau net užsidėti plaukimo akinukų. Vis dėlto sukaupdavau visas jėgas ir susitvardydavau. Nelabai tikiu tokiais sportininkais, kurie sako, kad prieš varžybas visiškai nesijaudina. Jaudulys būdavo prieš visus startus – nesvarbu, ar tai Panevėžio plaukimo varžybos, ar olimpinės žaidynės. Sveikas jaudinimasis padeda susikoncentruoti, tačiau kai jau dreba rankos, tai nieko gero.
Nacionalinės žvejybos ypatumai
– Ką veiki laisvalaikiu? Kokie didžiausi pomėgiai?
– Kol sportavau, tai laisvalaikio nebelabai ir likdavo. O ir tos trumpos laisvos valandos dažniausiai prabėgdavo ilsintis arba prie kompiuterio. Dabar, baigęs sportinę karjerą, vėl atradau žvejybą – kad ir kaip būtų, vis traukia prie vandens. Vaikystėje dažnai su seneliu lėkdavom prie upės su meškerėmis. Dabar po ilgos pertraukos vėl su draugais išvykstu pažūklauti.
– Jau gali pasigirti didesniais laimikiais?
– Ne, kol kas nieko gero, jokio banginio neištraukiu (juokiasi). Žūklė toks dalykas – nuvažiavęs pameškerioti daugiau prarandi, nei atrandi. Tai blizgę kokią nutraukia, tai guminuką. Na, o laimikis… Pavasarį ištraukiau kažkokią žuvį, lyg ir salatį. Tiksliai nesvėriau, bet daugiau nei trijų kilogramų. Buvo ką veikt, kol ištraukiau tą žuvį ant kranto.
– Be plaukimo, domiesi dar kokiu nors sportu?
– Su svainiu tenisą pradėjom žaist. Dabar labai nervinamės, kodėl Parko gatvės kortuose tinklo nepastato (šypsosi). Šiaip dar krepšinį labai mėgstu pažaist. Futbolas nelabai patinka, nes pastarąjį kartą žaisdamas koją išsisukai, tai dabar vengiu. Be to, dar dievinu sunkiąją atletiką – štangas pakilnoti, hantelius patampyti.
Chuliganai prisibijo
– Ar esi kada nors panaudojęs sportinę jėgą gatvėje? Tikriausiai lengvai susidorotum su užpuoliku.
– Na, kol kas niekas nepuolė – matyt, prisibijo (juokiasi). Šiaip nesu mėgėjas vaikščioti po klubus ar kitas pasilinksminimo vietas. Tai tikriausiai ir apsaugo nuo visokių nesąmonių. O ar pavyktų susidorot, tai velnias ten žino. Visokių tų banditų yra – vaikšto po Panevėžį visokie banditėliai su peiliais ir pistoletais. Ką ten prieš tokius plikom rankom padarysi.
– O gelbėti skęstančiojo neteko?
– Niekas nešaukė pagalbos, tai nieko ir netraukiau iš vandens. Bet jei bėda būtų, neabejodamas šokčiau padėti.
Tomas Fedaravičius