„Opus Dei”, skandalingai pagarsėjusiame „Da Vinčio kode” pavaizduota kaip žudikiška ir klastinga sekta, tampa geriausiai žinoma Katalikų bažnyčios grupe. Tačiau ar dėl romano autoriaus Deno Brauno rašymo stiliaus, ar dėl ne itin pavykusios knygos ekranizacijos daugumai „Da Vinčio kodo” gerbėjų didžiausia mįsle lieka ne galimų Jėzaus palikuonių egzistavimas, o būtent „Opus Dei”. Nieko nuostabaus: spėlionėms apie „Opus Dei” tikrąją paskirtį ir veiklą jau ne viena dešimtis metų. Dar neseniai ši kontroversiškiausia katalikiškoji bendruomenė, už akių vadinama „Šventąja mafija”, buvo uždariausia Bažnyčios organizacija, apsėsta slaptumo idėjos ir besididžiuojanti tuo, kad NIEKADA nebendrauja su žiniasklaida.
Dabartinis „Opus Dei” vadovas monsinjoras Chavjeras Ečevarija
Pasaulinio masto skandalą – ir susidomėjimą – sukėlusiame amerikiečių rašytojo Deno Brauno romane „Da Vinčio kodas” „Opus Dei” – slapta, galinga ir ultrakonservatyvi Katalikų bažnyčios grupė, praktikuojanti sadomazochistines apeigas. Vienas jos narių net tampa serijiniu žudiku, kad apsaugotų Bažnyčiai grėsmę keliančią paslaptį.
Kai kovo pradžioje Jungtinių Valstijų kino teatruose buvo pradėtas rodyti naujo Holivudo trilerio „Da Vinčio kodas” reklaminis filmukas, žiūrovai jau žinojo, kad tai tikrai nebus komedija. Ar gali būti juokingi tokie vaizdai, kaip albinosas vienuolis – minėtai slaptai religinei organizacijai priklausantis žudikas, – kartodamas Kristaus vardą plaka savo kruviną žaizdotą nugarą rimbu, vadinamu disciplina, ir žalojasi šlaunis cilice, spygliuotu diržu. Tačiau kino teatrų salėse beveik visada atsirasdavo žmonių, kuriems šie vaizdai kėlė nuoširdų juoką. Tai būdavo nariai tos pačios slaptos organizacijos – „Opus Dei”.
„Da Vinčio kodo” autorius Denas Braunas tikina, kad jo pasirinktas organizacijos įvaizdis pagrįstas „daugybe knygų, parašytų apie „Opus Dei”, bei informacija, gauta jam asmeniškai apklausus daugybę žmonių. Tačiau net aršiausi „Opus Dei” priešai pripažįsta, kad rašytojo romanas ir jo ekranizacija yra visiškas nonsensas. Organizacijos nariai dar kategoriškesni: jų nuomone, D.Brauno sprendimas pavaizduoti „Opus Dei”, kaip pagrindinį neigiamą herojų savo istorijoje, prilygsta tyčiniam nekalto žmogaus apkaltinimui žmogžudyste. Kita vertus, jie žino, jog tai buvo neišvengiama.
Naujoviško dvasingumo vizija
„Opus Dei”, kurios pavadinimas iš lotynų kalbos verčiamas kaip „Dievo darbas”, buvo įkurta 1928-aisiais, kai 26 metų ispanų kunigą Chosėmariją Eskrivą de Balagerą aplankė naujoviško katalikiško dvasingumo vizija. Jaunasis dvasininkas sumanė suburti į judėjimą religingus pasauliečius, kurie visais kasdieniais darbais siektų šventumo. Ch.E. de Balagero vizijoje „Opus Dei” turėjo tapti „šventumo injekcija į visuomenės veną”.
Organizacija buvo kontroversiška nuo pat pradžių. Ch.E. de Balagero suburta grupė kėlė grėsmę katalikų dvasininkijai, anksčiau buvusiems privilegijuotiesiems pasauliečių akyse, pats „Opus Dei” įkūrėjas buvo vadinamas eretiku. 6-ąjį praėjusio šimtmečio dešimtmetį keli aukšti organizacijos nariai prisidėjo prie generolo Franko diktatūros Ispanijoje ir sukėlė dvejonių dėl grupės politinių siekių. Tačiau „Opus Dei”, nors ir puoselėjanti itin konservatyvias pažiūras į katalikybę, kiekvienais metais augo ir plėtėsi. Ji tai darė nepastebimai daugumai pasaulio katalikų.
Viskas pasikeitė 1982-aisiais, kai popiežius Jonas Paulius II įgyvendino Ch.E. de Balagero svajonę ir suteikė „Opus Dei” asmeninės prelatūros statusą (grupės įkūrėjas tuo metu jau buvo septyneri metai miręs; 1992-aisiais Jonas Paulius II paskelbė jį palaimintuoju, o dar po dešimties metų – ir šventuoju). Nuo tada visuose pasaulio kampeliuose savo centrus turinti grupė nepavaldi vietos vyskupijoms – ji priklauso tiesiogiai Romai.
Sutapimas ar ne, tačiau beveik tuo pačiu metu popiežius apribojo su „Opus Dei” konkuruojančio liberalesnio jėzuitų ordino įgaliojimus. Štai tuomet pirmąkart masiškai ir pasklido kalbos apie neribotą „Opus Dei” valdžią bažnytinėms ir pasaulietinėms struktūroms…
Praraja kol kas nemažėja
Per 78-erius gyvavimo metus „Opus Dei” it magnetas traukė gandus ir paskalas. Labai sėkmingai veikianti, tačiau niekada nesiafišuojanti bemaž nematoma organizacija buvo kaltinama sukaupusi pasakiškus turtus ir pakankamai įtakos, kad pagreitintai „prastumtų” įkūrėjo kandidatūrą į šventuosius, paremtų diktatūras arba net atvestų į valdžią statytines konservatyvias vyriausybes – visur, nuo Varšuvos iki Vašingtono.
Trumpai tariant, Denas Braunas nebuvo pirmasis, pavaizdavęs šią grupę nepalankioje šviesoje. Bet kai jo knygą sumanė ekranizuoti Holivude, „Opus Dei” neišlaikė ir nutraukė ilgus metus saugotą tylą.
Nuo ankstyvo pavasario organizacijai priklausantys žmonės beveik laisvai kalba su žurnalistais, kai kuriems net suteikia galimybę susipažinti su „Opus Dei” dokumentais ir personalu. Tačiau ši beprecedentė organizacijos istorijoje viešųjų ryšių kampanija kol kas nepadeda sumažinti prarajos tarp to, ką sako grupės kritikai (dažniausiai praktikuojantys katalikai), ir to, ką apie save pasakoja ji pati.
Pirmieji tvirtina, kad „Opus Dei” – iš esmės autoritarinė pusiau slapta organizacija, neva gebanti infiltruoti specialiai paruoštus narius – technokratus, politikus, administratorius, – į aukščiausias valdžios instancijas, taip pat praktikuojanti baisias kūno bausmes. Antrieji tikina, jog „Opus Dei” – švietėjiška organizacija, savita mokykla „pažengusiems katalikams”. Jos tikslas – skleisti pasaulyje visuotinio pašaukimo siekti šventumo žinią.
Faktai prieš „Da Vinčį”
Pasirodžius „Da Vinčio kodo” ekranizacijai, „Opus Dei” paskubėjo paskleisti didžiulį kiekį informacijos apie save (vien tik internete užderėjo grupės tinklalapių net 22 kalbomis) – pirmiausia tam, kad prikištų filmo kūrėjams jų klaidas. Štai tik kelios jų.
Bene įspūdingiausias kino „Da Vinčio kodo” veikėjas – „Opus Dei” priklausantis žudikas, albinosas vienuolis Silas. „Opus Dei” teigimu, tarp veikėjų nėra nė vieno vienuolio: tai katalikiška institucija pasauliečiams ir kunigams, o ne vienuolių ordinas.
Numerarijai – „tikrieji” „Opus Dei” nariai, kurių yra mažuma, laikosi celibato. Tačiau jie nepriima jokių įžadų, nevilki abitų ir nemiega ant šiaudų prikimštų čiužinių, neleidžia viso savo laiko melsdamiesi ir marindami kūną kaip Deno Brauno išgalvotasis Silas.
Dėl žudymo Dievo, Bažnyčios ar „Opus Dei” vardu „Da Vinčio kodas” labiausiai papiktino organizaciją. Kaip neseniai pareiškė „Opus Dei” atstovas spaudai Didžiojoje Britanijoje Džekas Valero: „Mums draudžiama žudyti – net ir Deną Brauną”.
„Da Vinčio kodas” taip pat leido aiškiai suprasti, kad „Opus Dei” nariai praktikuoja kruvinas kūno bausmes. Grupė tai neigia ir kartu neneigia. Sakydama, jog jei kuris nors „Opus Dei” narys ir atlieka kūno marinimo apeigas, tai daro savo laisva valia, grupė primena, kad praktikuoti kūno marinimą rekomenduoja pati Katalikų bažnyčia – viena jo formų yra, pavyzdžiui, pasninkavimas.
Pati „Opus Dei” tikina skatinanti „mažas aukas”: tęsti darbą, kai esi pavargęs, atsisakyti kokio nors malonumo arba stiklinės vandens, kai esi ištroškęs, ar pan. Spygliuoto diržo ir disciplinos naudojimas organizacijoje esą ribotas, nors šios dvi priemonės visada buvo būdingos katalikų tradicijoms. Be to, kūno marinimo praktikos ištakos glūdi pačios organizacijos šaknyse: „Opus Dei” įkūrė ispanų šventikas, todėl jos apeigose atsispindi ispaniškoji kultūra, kur tikintieji pratę sieti aukas savo tikėjimui su fizinėmis kančiomis.
Trumpai tariant, „Da Vinčio kodas” (ir knyga, ir filmas) gerokai perdėjo cilice ir disciplinos panaudojimą; taip smarkiai susižaloti jais irgi neįmanoma. Netikintiesiems „Opus Dei” internete išplatino vaizdo įrašus, kuriuose nufilmuoti „tikrosios” kūno marinimo apeigos.
Tačiau yra ir kitas informacijos apie grupės praktikuojamas kūno marinimo apeigas šaltinis.
„Atgailaujantysis patarė savo kolegai užsidengti galvą antklode. Tačiau ji neapsaugojo liudininko ausų. „Netrukus išgirdau galingus disciplinos smūgius… – pasakojo liudininkas. – Jų buvo daugiau nei tūkstantis – siaubingų, suduotų tiksliais laiko tarpais. Visos grindys buvo užlietos krauju”.
Tai ne ištrauka iš D.Brauno „Da Vinčio kodo” juodraščio. Taip save baudė „Opus Dei” įkūrėjas Ch.E. de Balageras – šios apeigos aprašytos oficialioje šventojo biografijoje. Žinoma, pats Ch.E. de Balageras visada pabrėždavo, kad kiti neprivalo jį mėgdžioti ar su juo varžytis. Tačiau jis taip pat yra pasakęs: „Numerarijus privalo mirti išsunktas kaip citrina”.
Apskritai „Opus Dei” teigia esą linkę remtis popiežiaus Pijaus XII žodžiais, kad krikščioniui svarbu gyvenime turėti kryžių – t.y. vienaip ar kitaip kentėti.
Dar viena klaida, pasak „Opus Dei”, slypi šiose D.Brauno romano eilutėse apie organizacijos būstinę Niujorke, Leksingtono aveniu 243: „Vyrams į pastatą galima įeiti pro centrines duris iš Leksingtono aveniu pusės. Moterys čia vaikščioja pro šonines duris, vedančias į šoninę gatvę; ir pačiame pastate jos visą laiką būna „akustiškai ir vizualiai atskirtos” nuo vyrų”. Tuo tarpu tikrovėje teigiama, kad į „Opus Dei” pastatus ir vyrai, ir moterys gali įeiti pro tas duris, pro kurias jiems reikia. Pastatas iš tiesų padalytas į dvi dalis: viena – celibato besilaikančioms moterims, kita – vyrams, tačiau jos nėra visiškai uždaros. Ir dar: Niujorko Leksingtono aveniu yra durys į moterų sekciją, ne vyrų, kaip tvirtinama „Da Vinčio kode”.
Elito kalvė
Kaltinimus elitizmu neigianti „Opus Dei” tikrai nėra prieglobstis visiems paklydusiems katalikams: savarankiškai į organizaciją neįstosi – tam būtinas vieno jos aktyvistų kvietimas. Todėl grupės narių skaičius, palyginti, labai mažas – vos 85500 visame pasaulyje. Jei iš tiesų egzistuoja dar ir slaptieji „Opus Dei” nariai, organizacijai tikrovėje priklauso šimtai tūkstančių žmonių. Dauguma jų kilę iš labai religingų šeimų. Tad joms priimtini net nepopuliariausi šiuolaikinės Bažnyčios mokymai, pavyzdžiui, reikalavimas uždrausti gimstamumo kontrolę.
Įstojimo į „Opus Dei” procesas nėra trumpas: niekas negali tapti grupės nariu, neišklausęs 6 metų intensyvaus ir išsamaus instruktažo. Pirmiausia reikia savo noru to paprašyti, o prelatūros valdžia prašymą turi priimti, – tai įvyksta geriausiu atveju po šešių mėnesių. Dar mažiausiai po metų asmuo laikinai įtraukiamas į organizaciją. Visateisiu nariu galima tapti tik dar po penkerių metų.
Be to, nuolatinė narystė „Opus Dei” leidžiama tik nuo 23 metų – bent jau taip oficialiai teigiama. Mat „Opus Dei”, be kita ko, dar kaltinama ir tuo, kad verbuoja į savo gretas nepilnamečius.
Visi būsimieji grupės nariai išklauso griežtą „dvasinio formavimo” kursą, kurio metu susipažįsta su Bažnyčios doktrinomis bei „Opus Dei” įkūrėjo filosofija apie Dievo darbą ir kiekvieno asmeninį šventumą.
„Opus Dei” šerdis – numerarijai, tie 20 proc. grupės narių, kurie yra laisvi žmonės, laikosi celibato, gyvena viename iš maždaug 1700 pagal lytį segreguotų centrų ir apskritai savo veikla nedaug kuo nusileidžia katalikų kunigams, nors kiekvienas jų turi profesiją ir darbą. (Beje, jų atlyginimas keliauja į „Opus Dei” iždą – mainais už jį išduodami kišenpinigiai; visą savo turtą numerarijai irgi privalo užrašyti grupei, kaip vienintelei paveldėtojai).
Paprastai numerarijai – elitinių profesijų atstovai: dėstytojai, advokatai, medikai, pramonininkai, bankininkai, politikos veikėjai, žurnalistai ir dvasininkai. Visi – puikaus išsilavinimo (teigiama, jog dauguma jų yra mažiausiai dvejus metus studijavę filosofijos ir ketverius metus – teologijos fakultetuose).
Išrinktuosius numerarijus grupė paskatina kunigystei. Jie paprastai tampa itin aukšto rango dvasininkais, neretai net atsiduriančiais Vatikane, o jų įtaka kitiems „Opus Dei” nariams būna didžiulė.
Dar apie 70 proc. „Opus Dei” narių – vadinamieji supernumerarijai, vaizdžiai tariant, labiau priklauso šiam pasauliui: jie turi šeimas, gyvena savo namuose. Skirtumas tik tas, kad kasdien jie privalo skirti laiko tam tikroms apeigoms: Mišioms lankyti, dukart tyliai melstis po 30 minučių dieną, skaityti rožinį ir kitas maldas (paprastai po vakarienės).
Teigiama, kad „Opus Dei” narių, ypač numerarijų, maldų tekstai laikomi didžiausia paslaptimi.
Dar yra asocijuotieji nariai – pasauliečiai, kurie laikosi griežčiausių taisyklių, taip pat ir celibato, tačiau negyvena grupės centruose, bei „Opus Dei” rėmėjai – ne grupės nariai, tačiau remiantys ją savo darbu ar ypač labdara.
Slapta neslapta organizacija
Dar „Opus Dei” kategoriškai neigia teiginį, kad ji yra slapta organizacija. Tačiau sunku paneigti tai, kad grupė turi viską, ko reikia slaptai religinei organizacijai. Pavyzdžiui, pasisveikinimą, kurį naudoja tik „Opus Dei” nariai – „Pax” („Ramybė”) ir „In aeternum” („Per amžius”). 1950-aisiais priimta organizacijos konstitucija draudžia „Opus Dei” nariams atskleisti narystę be savo centro direktoriaus leidimo (tiesa, 1982-aisiais organizacija oficialiai išsižadėjo „slaptumo ir slaptos veiklos”).
Tačiau, pasak „Opus Dei” narių ir jų šalininkų, visas tas slaptumas – tik didelis nesusipratimas. Esą 98 proc. „Opus Dei” narių sudaro pasauliečiai – laisvi žmonės, todėl organizacija niekada niekur nesirodo kaip vieninga grupė. O jei žmonės ko nors nemato, nusprendžia, jog tai slapta.
Vis dėlto „Opus Dei” ir šiandien neatskleidžia savo narių pavardžių, o ir jie patys linkę likti nežinomi. 2004-ųjų pabaigoje Didžiojoje Britanijoje kilo tikras skandalas, kai premjero Tonio Blero ministrų kabineto narė, švietimo sekretorė Ruta Keli netikėtai prisipažino, kad „Opus Dei” teikė jai „dvasinę paramą”. Tikrasis ministrės statusas organizacijoje iki šiol lieka nežinomas.
Neatskleis „Opus Dei” turbūt niekada ir pavadinimų visų jiems priklausančių organizacijų. Nors daug kas nustebtų sužinojęs, kiek tarp jų švietimo įstaigų.
Vatikane dirbantis autoritetingas žurnalistas Džonas Alenas, kuris tam, kad parašytų prieš kelerius metus išleistą knygą apie „Opus Dei”, apkeliavo visą pasaulį, apskaičiavo, jog organizacijai priklauso 15 universitetų, 7 ligoninės, 11 verslo mokyklų (kai kuriuos jų pripažintos geriausiomis pasaulyje) bei 36 pradinės ir vidurinės mokyklos. Grupė taip pat didžiuojasi 97 proftechnikos mokyklomis – matyt, dėl to, kad jos žlugdo mitą, jog „Opus Dei” tarnauja tik turtingiesiems.
2005-ųjų duomenimis, „Opus Dei” jau vykdė mažiausiai 608 „socialinius projektus” skirtingose pasaulio valstybėse: 41 proc. jų – pradinėse ir vidurinėse mokyklose, 26 proc. – proftechnikos ir žemės ūkio mokyklose, kiti 6 proc. – 17-oje universitetų, 12-oje verslo mokyklų, 8-iose ligoninėse.
Tačiau tik labai nedaug tų mokyklų ir ligoninių teisiškai priklauso „Opus Dei”. Daugumos jų kontrolę grupė, teigiama, užtikrina kitais būdais, pavyzdžiui, įtraukdama savo narius į jų valdybas.
Neturto įžadų neduoda
Toks bet kokios organizacijos uždarumas paprastai leidžia spėti, jog jai yra ką slėpti, pavyzdžiui, nepadoriai didelius turtus. „Opus Dei” atveju kaip tik tai ir manoma.
Neturto įžadai „Opus Dei” nariams akivaizdžiai nėra svarbiausi – ir jie to neslepia. Ji turi reputaciją organizacijos, elitinėse pasaulio mokyklose ir jai pačiai priklausančiose švietimo įstaigose auginančios sau turtingus arba netrukus tokius tapsiančius narius. (Pavyzdžiui, Lotynų Amerikoje patys Bažnyčios atstovai teigia, kad kai kurie „Opus Dei” priklausantys kunigai pirmiausia tarnauja oligarchams, o ne tikinčiųjų masėms).
Žurnalistui Džonui Alenui su kolegomis iš Mokesčių inspekcijai pateiktų ataskaitų pavyko sužinoti, kad vien tik Jungtinėse Valstijose „Opus Dei” turtas siekia 344,4 mln. dolerių, o visame pasaulyje – mažiausiai 2,8 mlrd. Jei ši suma tiksli, tai tikrai nėra dideli lobiai. Tačiau, specialistų teigimu, šie pinigai – tik dalelė milžiniškos dėlionės.
„Opus Dei” nariai ir rėmėjai gali būti labai dosnūs – ir jų aukas labai sunku susekti net mokesčių inspektoriams. Kiek pavyko išsiaiškinti žurnalistams, 60 mln. dolerių, kuriais iš dalies buvo finansuota ištaigingos „Opus Dei” rezidencijos Niujorke statyba, buvo kažkokio rėmėjo ar rėmėjų „netikėta dovana”. Ir ne vienintelė tokia. Būstinę Vašingtone organizacijai taip pat dovanojo „Opus Dei” prijaučiančių sutuoktinių pora, prieš tai nupirkusi pastatą už 7,4 mln. dolerių.
Apskritai surinkti lėšų kokiam nors tikslui „Opus Dei” vadovams nesudaro jokių sunkumų: kaip žurnalistams atskleidė vienas organizacijos kunigas, paprašius paaukoti, retas rėmėjas ar supernumerarijus aukoja mažiau kaip 100 tūkst. dolerių.
Galinga ir įtakinga
4-ąjį dešimtmetį „Opus Dei” įkūrėjas Ch.E. de Balageras parašė veikalą, kurį pavadino „Camino” – „Kelias”. Šiuose dvasiniuose apmąstymuose, išleistuose 34 kalbomis daugiau nei 3 mln. egzempliorių tiražu, jis pateikė 999 maksimas. 16-oji jų, grupės kritikų manymu, aiškiausiai atspindi jos narių tikslą – suvokti, kad jie priklauso elitui, ir siekti tapti lyderiais. „Argi tu gali būti eilinis? – klausia veikale „Opus Dei” įkūrėjas. – Nejaugi tu bandos žmogus? Tu gimei, kad taptum vadu”.
Todėl daugelio kritikų akyse „Opus Dei” – mūsų laikų jėzuitų ordinas, koks jis buvo XVI amžiuje (nors patys jėzuitai atvirai reiškia antipatiją šiai grupei). Esą per šią ultrakonservatyvią struktūrą Vatikanas daro įtaką pasaulinei politikai ir tikroji „Opus Dei” paslaptis – tai jos tarptautiniai ryšiai politikos veikėjų sluoksniuose.
„Opus Dei” būstinė Niujorke, Manhetene.
Du labai populiarūs mitai apie „Opus Dei” galią gimė iš velionio popiežiaus Jono Pauliaus II palankumo šiai organizacijai: kad „Opus Dei” finansavo Solidarumo judėjimą Lenkijoje (Solidarumo lyderis, buvęs Lenkijos prezidentas Lechas Valensa kadaise atvirai sakė manąs, kad „Opus Dei” „daro teigiamą įtaką” visuomenei) ir kad padėjo „išpirkti” Vatikano banką po 1982-ųjų finansinio skandalo. Grupė tai, žinoma, kategoriškai neigia.
Bet jei tikėtume „Opus Dei” Varšuvos grupės vienu direktorių, naujojoje konservatyviojoje Lenkijos vyriausybėje vienas ministras ir keli valdininkai priklauso „Opus Dei”. Kalbama, kad būtent narystė organizacijoje padėjo jiems padaryti politinę karjerą.
Jungtinių Amerikos Valstijų sostinėje Vašingtone, kur katalikų bendruomenė visada buvo didelė ir įtakinga, visada buvo žinoma, ir kuris politikas, teisėjas ar žurnalistas priklauso „Opus Dei”. Priklausė „Opus Dei” ir Bilo Klintono valdymo metais paskirtas Federalinio tyrimų biuro vadovas Luisas Fry – būdamas atsidavęs katalikas, jis net savo vaikus leido į „Opus Dei” mokyklą, o jo brolis kurį laiką buvo numerarijus.
Vienas žinomiausių „Opus Dei” veikėjų Vatikane – Jono Pauliaus II ir dabartinio popiežiaus Benedikto XVI atstovas spaudai Choakinas Navaras-Valsas – pasaulietis numerarijus.
„Opus Dei” kritikai net neabejoja, jog grupės viduje praktikuojamų psichotechnikų pagalba organizacija išsiugdo unikalius kadrus, aklai vykdančius „Opus Dei” vadovybės nurodymus, tačiau tuo pačiu metu iniciatyvius, puikiai išsilavinusius ir užimančius aukštą padėtį visuomenėje. Esą jie valdo Vatikano finansus, dirba beveik 500 universitetų bei kitų švietimo įstaigų visuose penkiuose žemynuose, daugiau nei 600 laikraščių ir žurnalų, 52 radijo ir televizijos stotyse, 38 informacijos agentūrose, 12 kino kompanijų, įeina į vyriausybių sudėtį, vadovauja specialiosioms tarnyboms, bankams, korporacijoms.
Kalbama, jog vieni aktyviausių „Opus Dei” narių – specialiai parengti dvasininkai, tarnaujantys kai kurių NATO valstybių armijų kapelionais.
Kokią iš tiesų įtaką „Opus Dei” daro organizacijai nepriklausantiems tikintiesiems per savo programas ir savo narius – įtakingus ir autoritetingus visuomenės veikėjus? Atsakymo į šį klausimą kol kas irgi nežino niekas.
„Da Vinčis” niekuo dėtas
Kitas ne mažiau sunkus kaltinimas „Opus Dei” – tai, kad grupė siekia kontroliuoti ne tik savo narių kūną, bet ir sielą, bei reikalauja visiško paklusnumo.
Per pastaruosius kelerius metus Vakarų žiniasklaidą iš tiesų pasiekdavo siaubą keliantys buvusių numerarijų pasakojimai apie tai, ką jiems teko patirti organizacijoje. Buvo tvirtinama, kad „Opus Dei” verbuoja vis jaunesnius narius (net nepilnamečius) ir dažnai daro tai apgaule – žmonės nežino, į kokią organizaciją ateina. Kad numerarijai per vėlai sužino, jog privalo atiduoti grupei savo atlyginimą ir apriboti bendravimą su šeimos nariais. Ir kad „Opus Dei” vadovai kontroliuoja net tai, kokią muziką jos nariai klauso ir kokias publikacijas spaudoje skaito.
Iš „Opus Dei” pabėgusių numerarijų liudijimais, grupės centrų direktoriai – tikri diktatoriai, nesąžiningai tvarkantys finansus bei reikalaujantys, kad nariai pranešinėtų jiems apie kitų narių ar savo „nukrypimus nuo kelio”.
Pasiskųsti nėra kam: „Opus Dei” – nuo vietos Bažnyčios struktūrų nepriklausoma organizacija.
Viena amerikietė, neseniai palikusi „Opus Dei”, sutiko papasakoti spaudai savo istoriją – su sąlyga, kad jos vardas nebus atskleistas. Į grupę ji pateko vos 16-os, ir praleido joje 20 metų. Ji priklausė numerarijams, tačiau buvo tarsi pagalbinis personalas – t.y. namų darbininkė, ruošianti ir pateikianti valgį, skalbianti ir valanti „Opus Dei” patalpas. Pasak moters, darbas buvo panašus kaip viešbutyje – tik reikėjo kasdien melstis, atgailauti ir visą gyvenimą laikytis celibato, dirbti 12 val. per dieną 6-7 dienas per savaitę „Opus Dei” centruose, išsibarsčiusiuose po visą šalį. Darbo užmokestis būdavo minimalus, o ir tas pervedamas į organizacijos iždą. Viskam reikėdavo prašyti leidimo: išeiti pasivaikščioti su draugėmis, pasižiūrėti televiziją, pasiklausyti radijo. Lankydama šeimos narius ir giminaičius, moteris privalėdavo apsistoti vietos „Opus Dei” centruose, o ne namuose. Ji nedalyvavo sesers vestuvėse, nes ceremonija nebuvo katalikiška. Dabar buvusiai „Opus Dei” narei – 39-eri, o ji neturi darbo stažo ir jokių santaupų.
Kritikai tikina, kad bandantiems palikti grupę numerarijams grasinama amžinu prakeiksmu, jie šantažuojami, kad neatskleistų grupės paslapčių. Samdomi specialistai, užsiimantys žmonių gelbėjimu iš religinių sektų, ir „Opus Dei” prilygina sektai. Net katalikų dvasininkai prisipažįsta kasmet sulaukiantys „dešimčių” skambučių iš sunerimusių tėvų, tvirtinančių, jog „Opus Dei” numerarijais tapusiems jų vaikams grupė išplovė smegenis, jie susvetimėjo su šeima.
JAV net įsikūrė buvusių ir „Opus Dei” nusivylusių numerarijų grupė ODAN, kuri savo misija laiko tiesos apie šią organizaciją, jų nuomone, besislapstančią už Katalikų bažnyčios nugaros (kritikuodami „Opus Dei” ODAN nariai pabrėžia jokiu būdu nekritikuojantys Bažnyčios). Jos narių įsitikinimu, „Da Vinčio kodas” nesukūrė „Opus Dei” blogos reputacijos – ji ją pelnė pati, ir jau seniai.
Geriausia, kas galėjo nutikti
Vis dėlto dauguma katalikų tikinčiųjų ir kunigų netiki, jog „Opus Dei” yra tikras kultas ar mafija, kaip dažnai yra vaizduojama. Jie, kaip ir teologai bei religijotyrininkai, linkę manyti, kad didžiausias „Opus Dei” trūkumas tai, jog grupė įsikūrė dar prieš daugumą konservatyvių Bažnyčios doktrinų peržiūrėjusį Vatikano antrąjį susirinkimą ir lig šiol nesiekia užmegzti dialogo su šiuolaikiniais liberalesnių pažiūrų tikinčiaisiais.
Jei taip pat vienbalsiai sutaria dėl to, kad „Da Vinčio kodas” – geriausia, kas galėjo nutikti „Opus Dei”. Tai, jog knygoje ir filme organizacija buvo pavaizduota ne pačiu geriausiu aspektu, esą vargu ar padarys kokį nors poveikį konservatyviems katalikams – jie ne iš tų, kuriems Holivudas galėtų primesti savo nuomonę. Užtat filmas pastūmės „Opus Dei” į didesnį skaidrumą. Ir jei organizacija yra tokia nepavojinga ir brandi, kokia skelbiasi esanti, „Da Vinčio kodas” užvers ją naujais nariais.
Lietuvoj irgi yra si sekata… Gelbekit savo vaikus !!!
Man juokinga klausytis, tokiu repliku ir straipsniu, kurie neleidzia zmogui mastyti. Perskaicius knyga ir paziurejus filma, akivaizdu, kad rezisierius interpretavo palikdamas intriga.
Opus dei knygoje pateikta, kaip organizacija turinti savo isskirtinumo, o zmones, kurie ten dalyvauja tai kurie pabuvo netinkamoj vietoj netinkamu laiku. Daryti isvadas vien tik paziurejus filma….. Nebukit naivus. Susidarykit savo nuomone ir turekit ja prie saves, o ne purkstaukit gelbekit, saugokit ir t.t. Rupinkites savo artimaisiais. 🙄
nueikit i:
http://www.vilneles.lt