Kaunietis krepšininkas Tomas Masiulis baigė ketvirtąjį sezoną Sopoto „Prokom Trefl” komandoje ir trečią kartą tapo Lenkijos čempionu. Gera gynyba garsėjantis 30-metis 205 cm ūgio puolėjas buvo pripažintas naudingiausiu finalo serijos žaidėju.
T.Masiuliui teko ir daugiau Lenkijos čempionato apdovanojimų. Jis pripažintas metų puolėju, geriausiu Bosmano šalių žaidėju ir geriausiai besiginančiu krepšininku bei išrinktas į antrąjį simbolinį čempionato penketą.
Septynerius metus žaidęs „Žalgiryje”, 2002-ųjų pavasarį T.Masiulis perėjo į Sienos „Montepaschi” (Italija), o tų metų rudenį pradėjo karjerą Sopoto klube. Per 11 didžiojo krepšinio metų jis net 8 kartus savo komandoms padėjo tapti šalių čempionėmis.
Grįžęs į gimtąjį Kauną T.Masiulis davė interviu „Kauno dienai”.
Uždengė varžovų lyderį
– Lenkijos čempionu tapote trečiąjį kartą iš eilės ir, regis, visai nesunkiai. Kuris titulas buvo iškovotas sunkiausiai?
– Gal tik iš šalies stebint atrodė, kad Vloclaveko „Anwil” įveikėme gana lengvai. Iš tikrųjų tai lengva nebuvo, visose rungtynėse reikėjo kautis iš visų jėgų. Ir dėl visų ankstesniųjų čempionų titulų reikėjo pakovoti, niekas be kovos pergalių nedalijo. Todėl negalėčiau išskirti nė vieno laimėto Lenkijos čempionato, kiekvienas jų yra savaip brangus. Galbūt maloniausia buvo laimėti praėjusiais metais, nes pergalę šventėme varžovų arenoje Vloclaveke.
– Bet šį sezoną buvote pripažintas naudingiausiuoju finalo serijos žaidėju.
– Taip, dėl to malonu. Žaidžiau visose rungtynėse ir jaučiausi naudingas komandai. Bet visai negalvojau apie jokius pripažinimus, manau, tai yra truputį išpūstas reikalas. Kovojau, stengiausi būti naudingas komandai ir tiek. Svarbiausia buvo laimėti.
– Tikriausiai buvote įvertintas už pastangas gynyboje, nes niekada nebuvote puolimo lyderis?
– Taip. Man pavyko uždengti pagrindinį „Anwil” žaidėją Michalį Ignerskį. Pirmose dvejose finalo rungtynėse jis žaidė lengvojo krašto puolėjo pozicijoje, todėl ne aš jį dengiau. Bet kitose trejose treneris man patikėjo jį saugoti. Manau, už tai ir buvau pripažintas naudingiausiuoju.
Eurolygoje pritrūko vienos pergalės
– Kaip apskritai vertinate ketvirtąjį sezoną Sopote?
– Negalėčiau tvirtinti, kad jis komandai buvo labai sėkmingas. Norėjome daugiau pasiekti Eurolygoje. Šį sezoną mūsų komanda buvo tikrai gerai sukomplektuota, bet žaidėme stipriausioje B grupėje ir mums visai nedaug pritrūko, tik vienos pergalės, kad patektume į TOP-16 varžybas. Viena mūsų grupės komanda – Tel Avivo „Maccabi” – žaidė finale, Barselonos „Winterthur FCB” – pusfinalyje. Ketvirtfinalyje kovojo net keturios B grupės ekipos. O Lenkijos čempionatą privalėjome laimėti. Popieriuje buvome stipresni, tereikėjo tai įrodyti aikštėje. Aš kaip didelę sėkmę vertinu tai, kad visą sezoną sugebėjau išvengti traumų.
– Lyginant Jūsų statistikos rodiklius, matyti, jog Jums geriausiai sekėsi Eurolygoje. Ko gero, kovoti šiame turnyre padeda didesnė motyvacija?
– Nepasakyčiau. Tiesiog Lenkijos čempionate buvome stipresni už kitus ir bet kuris iš mūsų komandos žaidėjų galėjo pasireikšti. Aš apskritai nelinkęs sureikšminti statistikos rodiklių ir nesu iš tų, kurie rungtyniauja galvodami, kokie skaičiai bus įrašyti prie jo pavardės protokole. Mano įsitikinimu, krepšinyje ne viską lemia įmesti taškai.
Ateitis kol kas neaiški
– Po šio sezono pasibaigė Jūsų sutartis su „Prokom Trefl”. Kokie ateities planai?
– Kol kas nieko nežinau. Mano pareiga – žaisti, o darbo vieta rūpinasi agentas.
– Ar norėtumėte likti Sopote?
– Tiesą sakant, esu apsisprendimo kryžkelėje. Lyg ir būtų gerai likti Sopote, lyg ir norėtųsi pakeisti aplinką, galbūt pažaisti stipresniame klube. Bet norėti galima daug, o viskas priklausys nuo pasiūlymų. Laukiu agento skambučio. Aišku tik tai, kad jeigu liksiu Sopote, tai jau tikriausiai iki karjeros pabaigos.
– Jūsų klubo savininkas puoselėja labai ambicingus ateities planus.
– Girdėjau apie didelius užmojus, bet nežinau, kaip juos vertinti. Gal taip kalbėjo dar veikiamas euforijos? Mano nuomone, reikia mažiau kalbėti, daugiau daryti. Jeigu ir bus didesnis klubo biudžetas, tai nereiškia, kad ir rezultatai bus daug geresni. Nors įsigijus stipresnių žaidėjų yra daugiau šansų pasiekti aukštesnių rezultatų.
Sekė „Žalgirio” žaidimą
– Prieš dvejus metus „Prokom Trefl” žaidė net keturi lietuviai, dabar esate likę dviese su Tomu Pačėsu. Neliūdna?
– Tikrai nebuvo liūdna, nes per tiek metų atsirado daug pažįstamų, puikiai sutarėme su komandos draugais, tarp kurių buvo įvairių tautybių atstovų. Net su Tomu Pačėsu daugiausia bendraudavome tik per treniruotes. Jis labai bendraujantis žmogus, turintis draugų turbūt visame pasaulyje, o aš – uždaresnis.
– Ar sekėte savo buvusios komandos, „Žalgirio”, žaidimą?
– Sekiau, kiek leido galimybės. Susidariau įspūdį, kad sezono viduryje prasidėjusios permainos nebuvo naudingos „Žalgiriui”, todėl ir nesibaigė gerai. Be to, trūko pajėgių žaidėjų. Bent jau man taip atrodė stebint viską iš šalies. Pasikalbame retkarčiais su treneriu Aleksandru Kosausku, nes mano kartos krepšininkų, su kuriais dar žaidėme „Žalgiryje”, jau nebeliko.
Aplankė Prancūzijoje žaidžiantį draugą
– Sopote jaučiatės kaip namuose?
– Tikrai. Vos tik atvykę su žmona ir vaikais nesijautėme svetimi, nes lietuvių ir lenkų mentalitetas yra panašus, esame kaimynai. Žodžiu, turime daug panašumų, todėl nėra didelio skirtumo, kur gyventi – Lietuvoje ar Lenkijoje. O per ketverius metus apskritai prie visko įpratome, čia mums viskas žinoma.
– Kaip auga Jūsų vaikai?
– Aštuonerių metų sūnus lanko anglų mokyklą Sopote, todėl kalba trimis kalbomis – lietuviškai, lenkiškai ir angliškai. Penkerių metų dukra lanko angliškos pakraipos lenkų darželį. Ji taip pat jau susikalba lenkiškai.
– O lietuviškai vaikai dar nori kalbėti?
– Ir nori, ir kalba. Kai grįžome namo į Kauną, abu labai džiaugėsi, kad pagaliau gali kalbėti lietuviškai ir visi juos supranta.
– Kur atostogausite su šeima?
– Iš karto po Lenkijos čempionato buvome nuvykę į Prancūziją aplankyti krepšininko Dainiaus Adomaičio, su kuriuo artimai bendraujame dar nuo „Žalgirio” laikų. Po to vaikams parodėme Disneilendą, o dabar jau Kaune atostogaujame.