Arčiau įprastai žydinčios pievos

Dažnai girdime, kad įkyrėjo lygi veja prie namų, kad jos priežiūra atima daug laiko ir jėgų. Tad kodėl nepamėginus jau nebedžiuginančią pievelę paversti beveik natūralia pieva, kurią įrengti nėra brangu, o prižiūrėti – paprasta ir pigu.

Kaip prie namų įsirengti nuo pavasario ligi rudens žydinčią pievą?

Maišomos varpinių žolių ir gėlių sėklos

Jeigu prie namų jau turite beveik kas savaitę pjaunamą pievelę ir sukate galvą, kuo ją paįvairinti, nebūtina ją suarti ir vėl išlyginti. Laukinių ar sukultūrintų augalų sėklas galima įsėti praardžius velėnos lopinėlius. Jei gyvenate miesto sodyboje, geriausiai tiks svogūninės gėlės: tulpės, narcizai. Tulpių svogūnėliai, kaip žinome, sodinami pavasarį, o narcizų – kai nuvysta jų lapai. Svogūnėliai sodinami ir po vieną, ir po kelis, ir didesnėmis grupelėmis”, – pataria Kauno kolegijos Kraštotvarkos fakulteto lektorė Genė Prakapaitė.

Tokioje pievelėje tiks ir kitos, pavyzdžiui, pavasarį žydinčios gėlės: scilės, įvairių spalvų krokai, žydrės. Norint veją pjauti vasarą, kai nužydės paskutinės tulpės ir nuvys jų lapai, į ją reiktų sodinti tik svogūnines gėlės. Nenorint vejos pjauti vasarą, be svogūninių gėlių verta įsėti vienmečių ešolcijų, kosmėjų, pasodinti kitų vienmečių gėlių daigų. Taip pat verta pasėti daugiamečių saulučių, katilėlių. Daugiamečių gėlių daigai sodinami rugpjūtį.

Paskyrus plotą daržui, gėlynams ar dekoratyviniams augalams bei reprezentacinei vejai, greičiausiai dar liko laisvos žemės. Joje galima pasėti varpinių žolių, įmaišius daugiamečių ir vienmečių gėlių sėklų: katilėlių, bobramunių, kitų lauko gėlių ar dašių, raudonėlių, yzopų, čiobrelių, saulainių, tūbių, kraujažolių ir kt. Gėlių sėklos gali sudaryti iki trečdalio vejos žolių sėklų.

Tokias naujas vejas tinka įrengti birželį, kad įsėtos gėlės spėtų sudygti ir įsišaknyti.

Kas tinka sausoms pievoms

Jei namas pastatytas natūralioje aplinkoje, joje dažniausiai būna daug varpinių žolių: smilgų, avižuolių, dirsių, šluotsmilgių. Tarp jų gali būti baltagalvių, rasakilų, sidabražolių, vėdrynų, žiognagių. Tokią pievą galima pagražinti drambliažole, spartina (sodinti pavasarį), bajorėmis, raudonėliais, tūbėmis, smaliukėmis, rusmenėmis, raudonaisiais ir baltaisiais dobilais, lubinais, pelėžirniais.

„Puošiant gėlėmis natūralias pievas, reikia atsižvelgti į tai, sausos jos ar drėgnos, smėlėtos ar molingos, netoli vandens telkinio ar šlaite, saulėtoje vietoje ar pavėsyje, nes jose augs skirtingos gėlės. Jeigu pieva sausa arba akies nedžiugina smėlėtas šlaitas, reiktų sodinti sausrai atsparių rugiaveidžių, gubojų, įvairių gvazdikų, pūkaičių. Sausuose šlaituose gerai augs čiobreliai, katpėdės, įvairūs šilokai, ylalapiai flioksai, pelynai. Tiks ir rūšinės tulpės, snieguolės, raktažolės, viržiai”, – pataria specialistė.

Ūksmingų pievų „gyventojai”

Drėgnose pievose tarps liguliarijos, didieji šaukščiai, margalapės šliaužiančiosios šilingės, sibiriniai ir kitų rūšių vilkdalgiai. Pievoje prie vandens telkinio pakraščių galima pasodinti ajerų, bėžių, puplaiškių, neužmirštuolių.

Jei sodyba ribojasi su mišku, tai jo ūksmingoje pamiškės pievoje gali augti paparčiai, baltašaknės, pakalnutės, sinavadai, plautės, miškinės lelijos.

Žydinčiomis pievomis ypač turėtų susidomėti kaimo turizmu besiverčiantieji, nes poilsiautojus visada labiau domina natūrali gamta nei išpuoselėti, bet nusibodę gėlynai.

„Jei nepasitikite savo žiniomis, kokios gėlės labiausiai tiktų jūsų pievai, tuomet reiktų tartis su specialistais.

Bet kuriuo atveju neužmirškime bent vieną kartą per sezoną (būtinai – rudenį, kai gėlės virs stagarais) nušienauti visą sezoną jus džiuginusią pievą. Pravartu ją nupjauti ir sezono viduryje ar antroje jo pusėje, kai vienmečiai augalai subrandina ir išbarsto sėklas”, – pataria Genė Prakapaitė.