Nutarusi rekonstruoti butą senos statybos name sostinės Žirmūnuose Lilija Žadeikytė kreipėsi į sūnų architektą.
Jis išmintingai patarė: „Mama, juk tai tu čia gyvensi, pasidaryk, kaip nori pati”. Ji pagalvojo: „Tikrai – o ko čia jau negalėčiau?!” Ir išsiplanavo pati. Tvarkyti erdves, dideles ir mažas, aktorei nesunku – tą rodo jos kuriami skiautiniai.
Nuo mažiausios servetėlės iki plačiausio apkloto – viskas sukomponuota su polėkiu, apmąstyta, išplanuota, o paskui ir išglostyta rankomis. Iš spalvotų audinio skiautelių Lilija Žadeikytė sudėlioja ištisus pasaulius. „Aktorės paprastai mezga, – juokiasi ji, – o aš įklimpau į skiautinius”. Mezga ir pašnekovė: kai jos vaikai ėjo į mokyklą, visi buvo apmegzti. Yra sukūrusi skiautinių apklotą su įkomponuotais nėrinių kvadratėliais – niekas nepatikėjo, kad nerta rankomis.
„Galėjai labiau pasistengti”
Į šio pobūdžio kūrybą Žadeikytę įtraukė tame pačiame name gyvenanti Nijolė Družinskaitė, neįgali moteris, dabar jau virtuoziškumo pasiekusi skiautinių meistrė. Kažkada iš Amerikos ji parsivežė didžiulę krūvą audinių skiautelių ir žurnalų apie tai, kaip jas panaudoti rankdarbiams. „Buvo nepatogu neimti”, – tarsi teisindamasi kaimynei pasakojo Nijolė. Praėjus kiek laiko ji paskambino Lilijai ir pakvietė ateiti: atvykstanti ta pati ponia iš Amerikos, reikės parodyti, ką iš tų skiaučių sulipdėme. Aktorė buvo instruktuota, kaip čia viskas daroma, ir paskubomis, „kone atgalia ranka”, susiuvo pirmąjį skiautinį – miniatiūrą. „Galėjai ir labiau pasistengti”, – papriekaištavo jį apžiūrėjusi Nijolė.
Aktorė pastabą įsidėmėjo ir pasistengė – truputį vėliau, pakviesta į skiautinių kūrėjų parodą. „Ėmiau ir susiuvau antklodę, – prisimena ji. – Kad visiems patiko! Kad gražu!” Paskatinta įvertinimo pasiuvo antklodę vaikaičiui. Sukruto kiti: „Močiute, ir aš noriu!” Gimtadieniams ir kitoms progoms aktorė komponavo ir siuvo skiautinių antklodes, apklotus, užtiesalus, užtiesalėlius…
Žaliava – dėvėtų drabužių parduotuvėse
Eidama į šventes Žadeikytė dažniausiai neša savo rankų darbo dovanas. Apdovanoti ne tik artimieji, bet ir buvę kolegos iš Klaipėdos dramos teatro, Lietuvos radijo, taip pat vyro draugai ir kiti. Daugumą darbų aktorė yra išdovanojusi.
Didieji apklotai atrodo tarsi kilimai, puošnūs ir prabangūs. Jie turi savo vardus: „Chrizantemos”, „Žemė”, „Saulutė tekėjo, lapeliai mirgėjo”. Sūnui, žurnalo apie automobilius ir motociklus redaktoriui, sukurta kompozicija su „ratuotais objektais”. Mažesni darbai – tarsi paveikslai. „Kai kas skiautinius kabina ant sienos, aš – stengiuosi, kad būtų pritaikomi praktiškai”, – sako Žadeikytė. Draugėms ji yra pasiuvusi knygų aplankus. Radiatoriui – gėlėtą gobtuvą, ir tai nebuvo vien dekoratyvus interjero elementas, o saugos priemonė, radiatoriaus „paminkštinimas”, kad į jį netyčia atsitrenkęs neužsigautų vaikščioti besimokantis vaikaitis.
Nė nepasakytum, kad žaliava šiems rankdarbiams susirinkta daugiausia iš dėvėtų drabužių parduotuvių. Pasak aktorės, vadinamųjų skudurynų pardavėjos iš matymo pažįsta daugumą skiautinių meistrių. „Ten randame mums tinkamų užuolaidų, užvalkalų, kitų dalykėlių. Medžiagos geros, naujos, sveikos. Nežinau, kodėl tie užsieniečiai taip viską meta lauk”, – stebisi pašnekovė. „Skuduryne” ji aptiko įdomų užvalkalą su Charlie Chaplino atvaizdu. Pravers apklotui, kuriame bus išlieti kelionės po Šveicariją įspūdžiai. Didysis komikas toje šalyje gyveno 17 metų.
Rankdarbiuose – kelionių impresijos
Skiautiniai Lietuvoje nebe naujiena. Jų autorės buriasi į klubus, rengia parodas, kuria kolektyvinius skiautinius, mokosi viena iš kitos, keliauja į užsienį, domisi, kaip gyvena ir ką dirba bendramintės svetur. Jei ne skiautiniai, Lilija Žadeikytė, ko gero, nebūtų apkeliavusi tiek šalių. Aldonos Tamonytės vadovaujamas „Urtės” klubas, kuriam aktorė priklauso, labai aktyvus. Pribloškė jau pati pirma kelionė į Daniją. Odensėje vyko skiautinių šventė. Ankstų rytą į gatves išėjusios lietuvės negalėjo atsistebėti: visas miestas skendo skiautiniuose, jais buvo apkabinėta viskas, kas tik įmanoma. Prancūzijoje – lygiai toks pat vaizdas. Iš įvairių šalių suplaukusios skiautininkės pasipuošusios atitinkamai: tai skiautininė skrybėlaitė, tai šalikėlis, tai švarkas, tai sijonas ar bent rankinukas – parodoje stovi „skiautinėta minia”. Keliauninkės yra sutarusios: grįžusios po išvykos iš patirtų įspūdžių kiekviena sukuria po 30 centimetrų aukščio darbą. Po kelionės į Daniją Žadeikytė sukomponavo saulėtekį, matytą keliantis jūros tiltais iš Odensės į Kopenhagą. Olandijos įspūdžiai – su tulpėmis, Norvegijos – su fiordais. „Norvegija – mano šalis, – prisipažįsta aktorė. – Joje pabuvusi galvojau: kažin ar ką gražesnio pamatysiu”. Belgiją ir Olandiją primena apklotas su malūnėliais. Šią vasarą, jau netrukus, – vėl kelionė į Prancūziją. Teks lankytis ir aktorės mėgstamo Vincento van Gogho gyventoje vietovėje Arlyje. Ji jau turi sumanymą – bus kompozicija su saulėgrąžomis.
Viskas – rankomis
Užsienietėms skiautinių autorėms į pagalbą ateina mašinos. „O mes viską – pirščiukais”, – sako Žadeikytė, ne vieną naktį prasėdinti prie rankdarbio. Iš pradžių sukomponuojamas vienas kvadratas, prie jo derinamas kitas… Dideliam apklotui kartais prireikia visų metų. Norvegijos parodoje teko matyti: moteris pasukioja vieną mašinos rankenėlę, pasukioja kitą ir ima kavos puodelį, o mašina dirba: nori – išvinguriuos rožes, nori – lelijas. Savo siuvykla Žadeikytė vadina miegamąjį. Tiesa, sode geriau – ten stovi didžiulis stalas. Į sodą nugabentas vienas pirmųjų aktorės skiautinių: apklotas iš senų sukarpytų jos mamos ir jos pačios krempleno suknelių.
Pagrindiniai skiautininkės įrankiai: speciali raižymo lenta, liniuotė, rėžtukas, audinius suraižantis norimomis atkarpomis. Kol neturėjo rėžtuko, karpydavo paprastomis žirklėmis. Iš pradžių aktorei atrodė, kad vargu aš išmoks šitos technikos – labai jau didelio kruopštumo, tikslumo ir kantrybės reikia. Dabar mintys kur buvusios nebuvusios krypsta vis prie skiautinių: ką čia dar padarius, kokiomis spalvomis ir ornamentais išgrojus naują melodiją, kokiu siužetu papasakojus apie pasaulio įvairovę. Aktorė pati stebisi, kokią „bėdą” įsitaisė.