Lietuva triumfavo „Eurovizijos” konkurse. Jau ne vienas autorius pastebėjo, kad Lietuvos atlikėjų pasirodymas buvo ypatingas tuo, kad pokštas tapo iššūkiu pačiam Eurovizijos konkursui.
Nauja taktika
Ilgai šifravę europinės sėkmės kodus ir formules, mėginę siųsti vieną už kitą geresnę prekinę išvaizdą turinčius atlikėjus, melodingai dainuojančius ir mėginančius pelnyti kitų šalių muzikos klausytojų simpatijas, lietuviai pagaliau pasielgė protingai – nusprendė primesti savo žaidimo taisykles, užuot šifravę fikciją.
Juk jau seniai aišku, kad jokių taisyklių ir kriterijų Eurovizijoje nebuvo ir nėra. „ABBA” kažkada dar galėjo laimėti, nes tikrai geriau ir skoningiau dainavo už kitus. Tad buvo laikas, kai šiame konkurse (jau senokai turinčiame prastą reputaciją dėl politinių manipuliacijų ir atviros muzikinio konkurso politizacijos) laimėdavo profesionalūs atlikėjai. Geriausiai jame sekdavosi tiems, kurie per trumpą laiką – vieną dainą – sukurdavo spalvingiausią ir intensyviausią muzikinį spektaklį bei sudainuodavo labiausiai įstrigusią ir melodingiausią dainą.
Bet ilgainiui „Eurovizija” tapo tobulu masinės kultūros ir kičo triumfo pavyzdžiu. Šis konkursas pradėjo prarasti bet kokius profesionalumo kriterijus ir nuslydo į atvirą kičą ir beskonybę.
Pastaraisiais metais pradėjo ryškėti vizualizacijos tendencija – ne muzika, o reginys pradėjo imti viršų. Ne garsas ir atlikėjo ar grupės skambėjimas, o vaizdas tapo raktu į sėkmę. Laimėti pradėjo tie, kurių pasirodymas maksimaliai priartėdavo prie videoklipo.
Reikėjo karnavalo
Šių metų „Eurovizijoje”- buvo atrastas naujas fenomenas – publikos simpatijas pradėjo laimėti sugebantys vienu metu dainuoti, šokti, vaidinti ir dar sukurti karnavalinę atmosferą. Mano įsitikinimu, geriausiai tai pademonstravo lietuviai, išsišaipę iš europietiško kičo šventės, bet sykiu sugebėję sukurti iliuziją, kad jie iš visų jėgų ketina pelnyti publikos palankumą ir laimėti.
Vidurinės mokyklos grupės naujamečio maskarado lygio pasirodymas garantavo sėkmę suomių „Lordi”, kurie kur kas šauniau atrodė nei grojo. O islandė Sofija Nait (Sophia Night), savo žudančiu humoru sudavusi pačiai „Eurovizijos” idėjai mirtiną smūgį, jau peržengė leistiną ribą – iš politinio ir muzikinio Europos kičo šventės infantilizmo išsityčiota buvo taip radikaliai ir negailestingai, kad Europos kolektyvinė vidutinybė savo balsavimu nedelsdama nubaudė puikiąją islandę ir paliko ją užribyje.
„Camp” seansas
Kas sieja „LT United” ir Sofiją Nait? Juos sieja įdomus reiškinys, vadinamas „camp”. „Camp” yra manieringas ir save sąmoningai išjuokiantis kičas, kuris tuo tarsi estetiškai atperka pats save ir susilieja su aukštuoju arba „underground” menu. Tai masinės kultūros išdavikas – apsimetėlis, atkeliavęs iš aukštosios arba „underground” kultūros tam, kad diskredituotų kičą. Jis perima kičo kalbą, įsiskverbia į į kičo pasaulį ir išjuokia jį.
„LT United” pademonstravo tobulą „camp” seansą. Dalis publikos švilpė, nes suprato, kad iš jos tyčiojamasi. Bet nemaža dalis nusprendė, kad lietuviai, nepaisant savo provokatyvumo, vis dėlto yra saviškiai. O Sofija Nait savo „camp” seansu išsityčiojo iš visų kičo segmentų taip atvirai, kad dvilypumas, padėjęs lietuviams ir tapęs jų pranašumu, jos atveju buvo jau nebeįmanomas.
Kad ir kaip būtų, linksmiausia tai, kad Eurovizija akivaizdžiai pradėjo darytis panaši į sovietmečiu tokius populiarius LIK’us – linksmųjų ir išradingųjų klubus, kurie vulgariais juokeliais, prasta mėgėjiška vaidyba ir neskoningu humoru linksmindavo gausiai į tokius konkursus susirinkusią publiką. Vienos ar kitos komandos pergalę lemdavo vertinimo komisija, kuri paprastai turėdavo išankstinių simpatijų ir kuo mažiausiai paisydavo retų sėkmingesnio sąmojo blyksnių ar nors kiek geriau suvaidintų scenų.
Išimtis būtų nūdienos Rusija, savo KVN (t.y. LIK) konkursus privedusi prie aukštesnio lygio – jau vien legendiniai „Odesos džentelmenai” kažkada buvo daug ko verti. Bet ir Rusijoje linksmųjų išradingųjų klubas lieka keistoje teritorijoje – tai nei aktorinis menas, nei profesionalus muzikavimas. Dažniausiai tai buvo paprasčiausia masinio solidarumo iliuzija, pasiekiama gebėjimu suprasti tarybinio humoro kodus.
Kartu ir dvilypumo viršūnė, nes politinio humoro niuansus pagaunanti publika juokdavosi iš sistemos, neperžengdama uždraustosios ribos ir kurdama iliuziją, kad masinės publikos juokas yra paremtas tarybiniu internacionalizmu, meile kitoms tarybinėms tautoms ir jų kultūroms. Sistemos žmonės neabejojo, kad linksmųjų ir išradingųjų klubas cementavo ir solidarizavo tarybinį jaunimą bei Sovietų Sąjungos broliškas respublikas.
Būčiau dėkingas, jei kas nors man nurodytų dešimt skirtumų tarp tarybinio (arba nūdienos Rusijos) linksmųjų išradingųjų klubo ir dabartinės „Eurovizijos”.
Esu įsitikinęs, kad ši Europos kičo šventė tapo tokiu pat politiniu Europos cementavimo ir solidarizavimo instrumentu, kokiu Sovietų Sąjungoje ilgai buvo linksmųjų išradingųjų klubas.
Įdomu, ką Lietuva veiks kitų metų Europos linksmųjų ir išradingųjų klube? Pateiks dar vieną „camp” seansą? Ar išvis nuspręs nedainuoti ir daryti ką nors kita? Būtų visai neblogas sumanymas konkurse, kuriame jau seniai nebėra nei Europos, nei vizijos, nei kriterijų, o yra tik linksmųjų ir išradingųjų klubas, save komiškai keliantis į europinio rango įvykį.
Kad ir kaip būtų, čia jau galėtų įsijungti ir ŠMC, ir lietuviškasis „underground”, ir mūsų performeriai. Gali būti, kad ugnies rijikas arba Europos simbolius iš žmonių kūnų ar degančių daiktų dėliojantys performanso atlikėjai bus kitos „Eurovizijos” nugalėtojai.