Lengvosios atletikos treneris kaunietis Virginijus Mikalauskas tapo dar vienu Lietuvos specialistu, sulaukusiu tarptautinio pripažinimo. Tik ne savo sporto šakoje, o krepšinyje.
Praėjusią vasarą pasaulio jaunimo čempionate Argentinoje su Lietuvos krepšininkais triumfavęs fizinio rengimo treneris V.Mikalauskas šį pavasarį šlovės spinduliuose maudėsi su Maskvos srities „Spartak” moterų komanda, iškovojusia FIBA-Europos taurę. Tarp jo auklėtinių buvo ryškiausia moterų krepšinio žvaigždė, 33 metų 196 cm ūgio amerikietė Liza Lesli, pirmoji per WNBA varžybas įdėjusi kamuolį į krepšį.
„Sunkiausia būdavo išklausyti svetimos valstybės himną. Bet, būdamas legionieriumi, turėjau gerbti tą valstybę ir jos tradicijas. Nesakau, kad nesidžiaugiau, kai komanda laimėjo FIBA-Europos taurę, bet tai ne tas pats jausmas, kurį pernai pajutau, kai Argentinoje skambėjo Lietuvos himnas. Todėl tikiuosi, kad ateis laikas, kai galėsiu dirbti Lietuvoje”, – pradėdamas interviu „Kauno dienai” sakė V.Mikalauskas.
Prisitaikė prie garsenybių
– Treneri, ar labai skiriasi darbas vyrų ir moterų komandose?
– Man nesiskiria niekuo, įdomu dirbti ir su vienais, ir su kitais. Tik dėl fiziologinių lyčių skirtumų vyrų krepšinis leidžia greičiau pamatyti darbo rezultatus. Su bet kuo dirbdamas – su moterimis, vyrais ar jaunimu – pats iš savęs reikalauju maksimalių pastangų.
– Įdomu buvo dirbti garsenybių perpildytoje „Spartak” komandoje?
– Be abejo. Man tai buvo iššūkis, nes teko dirbti su penkiomis ar šešiomis pasaulinio ryškumo žvaigždėmis. Reikėjo ne tik jas treniruoti, bet ir pažinti, suprasti jų mentalitetą ir galimybes.
– Ar vyrų ir moterų krepšinio žvaigždės savo savybėmis skiriasi?
– Sunku palyginti, nes man neteko dirbti nei su Šakilu O’Nilu, nei su Arvydu Saboniu. Paprastam krepšinio mėgėjui Liza Lesli, Tiša Peničeiro ar Kristal Robinson atrodo nepasiekiamos žvaigždės, tačiau jų intelekto koeficientas yra toks aukštas, kad kuo daugiau jos pasiekia, tuo jos paprastesnės gyvenime. Keisčiausia buvo patirti, kaip treniruotėse jos gaudė kiekvieną mano žodį, nes nenorėjo praleisti nė menkiausios smulkmenos. Be abejo, kiekviena jų – ir Liza Lesli, ir vokietė Linda Friondlich – turėjo savo keistumų, bet pripratau prie jų charakterių. Netgi galiu pasakyti, kad daugiau problemų turėjau ne su žvaigždėmis, o su jaunomis Rusijos žaidėjomis.
– Kokį įspūdį Jums paliko Liza Lesli?
– Ši žaidėja moterų krepšiniui reiškia tą patį, ką vyrams reiškė Arvydas Sabonis. Bet gyvenime ji labai paprasta ir nuoširdi, atvira moteris. Treniruotėse iš pradžių stebindavo tai, kad Liza kiekvieno dalyko klausdavo po 10 kartų. Nežinau, ar ji norėdavo daugiau dėmesio, ar reikėdavo, jai, kaip Lizai Lesli, asmeniškai paaiškinti, bet dirbti buvo labai įdomu. Dėl bendro reikalo prie tokio žmogaus galima ir prisitaikyti. Ji lygiai taip pat klausinėdavo ir vyriausiąjį trenerį. Beje, Liza į mane visada kreipdavosi „sere”.
Žaidėjos privertė labiau rūpintis išvaizda
– Amerikiečiams, bent jau vyrams, fizinio parengimo treniruotės yra pats nemaloniausias darbas. O moterims?
– Kai atvažiavau į Maskvą spalio pabaigoje, komandoje buvo dar viena žvaigždė – Natali Viljams. Po pirmosios treniruotės ji pareiškė, kad be trenerio Virgio ji nieko nedarys. Kristal Robinson kiekvienas trenerio žodis būdavo šventas. Sykį vienas kolega, krepšinio treneris, pabandė kažką patarti jai, tačiau Kristal nukirto, kad darys taip, kaip liepė treneris Virgis, nes jis geriau supranta šią sritį.
Žaidėjos labiausiai laukdavo mano treniruočių krepšinio salėje. Visą vasarą žaisdamos WNBA, o po to ištisą sezoną Europoje, krepšininkės neretai jausdavosi „persivalgiusios” krepšinio. Tad lengvosios atletikos treniruotės joms būdavo kaip gryno oro gurkšnis.
– Kaip Jums pavyko užsitarnauti tokį žvaigždžių pasitikėjimą?
– Tokio lygio žaidėjai labai greitai pamato, ką treneris sugeba ar nesugeba. Gyvenime pirmiausia esu labai griežtas sau ir darbui visada skiriu daugiau dėmesio nei šeimai, dėl ko žmona pyksta. O pasitikėjimą padeda pelnyti trys dalykai: pirma, trenerio sugebėjimai, antra – žaidėjai turi įsitikinti, ar jo sistema duoda rezultatų ir trečia, ar tu pateiki tą rezultatą. Šie dalykai yra gerokai svarbesni nei tai, ar į treniruotę ateini nusiskutęs barzdą, nors žaidėjos ir šiuos dalykus visada pastebi ir paklausia, kodėl atėjau nesiskutęs.
– Moterys priversdavo daugiau dėmesio skirti savo išvaizdai?
– Iš tiesų turėdavau būti labiau pasitempęs. Negalėdavau dvi dienas iš eilės ateiti vilkėdamas tuos pačius marškinėlius, nes žaidėjos viską pastebėdavo.
– Žmona nebijojo Jūsų išleisti į Rusiją?
– Mano filosofija paprasta: jeigu pasiduočiau pagundoms, negalėčiau dirbti treneriu. Be to, mano įsitikinimu, žaidėjas negali būti trenerio draugu, negalima jam rodyti simpatijų ir antipatijų, nes tai iškart turėtų įtakos rezultatams.
– Per Eurolygos finalo ketverto varžybas Čekijoje vienas žinomas Rusijos treneris sakė, kad šalies moterų krepšinio komandose vis daugiau atsiranda lesbiečių. Tokie žaidėjų santykiai, jo teigimu, gerokai trikdo komandos darbą. Ar „Spartak” ekipoje matėte moteriškos meilės apraiškų?
– Tikrai nieko apie tai nežinau, todėl nenorėčiau komentuoti.
Diegė lietuviškos mokyklos principus
– Kaip Jums sekėsi bendrauti su „Spartak” savininku Šabtajumi Kalmanovičiumi?
– Pasiūlymą dirbti iš jo gavau po pasaulio jaunimo čempionato. Kalmanovičius visa savo siela atsidavęs krepšiniui. Komandą jis sugebėjo sulipdyti beveik iš nieko. Surinko gerą trenerių kolektyvą, vyriausiuoju pakvietė dirbti šiuolaikinių pažiūrų serbą Nedelko Lazičių. Pasibaigus sezonui Kalmanovičius pasakė, kad laukia manęs ir kitą sezoną, kai komanda žais Eurolygoje.
Atvykęs iškart jam pasakiau, kad atvykau ne kažką įrodinėti ar mokytis, o siekti aukščiausių rezultatų. Galbūt iš pradžių pasirodžiau pasipūtęs, bet man pasisekė, kad nereikėjo įrodinėti, ką sugebu. Lazičiui užteko vienos mano treniruotės, kad įsitikintų, jog mano darbas visiškai atitinka jo filosofiją, todėl puikiai sutarėme ir kartu dirbome rengdami treniruočių bei poilsio planus. Stengiausi įdiegti lietuviškos mokyklos principus, kurie iš pradžių ne visoms Rusijos žaidėjoms buvo priimtini. Tačiau kai jos įsitikino tokių treniruočių nauda, požiūrį pakeitė.
Su legionierėmis nebuvo jokių nesusipratimų. Į Rusiją atvykusios žaisti garsios krepšininkės įnešė gerų permainų, nes šioje šalyje dar labai gajos senos sovietinės metodikos, nemažai trenerių nenori keistis ir eiti į priekį. Todėl Rusijoje dirba nemažai vakariečių trenerių, kurių vadovaujamos komandos ir pasiekia geriausių rezultatų. Dėl to ir Rusijos vyrų rinktinę pakviestas treniruoti Deividas Blatas. Dirbdamas su „Spartak” sulaukiau daugybės kvietimų skaityti paskaitas seminaruose ne tik Rusijoje, bet ir kitose šalyse.
– Kokia Jūsų treniruočių filosofija?
– Treniruočių procesą reikia valdyti taip, kad krepšininkės sezoną baigtų be traumų. Reikėjo pasiekti, kad net baigiantis sezonui žaidėjos būtų alkanos krepšinio. Tinkamai koreguojant krūvius, mums pavyko visa tai pasiekti.
Tikisi sugrįžti į lengvąją atletiką
– Susidarė įspūdis, kad krepšininkai Jus galutinai paveržė iš lengvaatlečių?
– Turbūt taip, nors man tai nėra lengva pripažinti. Buvo labai skaudu, kai grįžęs į Kauną tarp lengvaatlečių pasijutau svetimas, liko užmiršti kai kurie sutarti dalykai. Pajutau žmonių pavydą. Norėjau kelims mėnesiams sugrįžti, bet man buvo pasakyta „ne”. Dėl to buvo skaudu, nes lengvoji atletika įaugusi į kraują. Ir dabar, būdamas laisvas, atvažiuoju į stadioną pažiūrėti, galbūt kokiam nors sportininkui reikia mano pagalbos.
Mano principai neleidžia sėdėti ant dviejų kėdžių, nors nuo 1993 metų, kai tik pradėjau dirbti treneriu, jaučiau pašaukimą ir krepšiniui. Bet nesakau, kad niekada negrįšiu į lengvąją atletiką. Tikiu, kad tikrai sugrįšiu. Aš juk neišvažiavau namų statyti į Ameriką, dirbu treneriu ir gilinu žinias, kurios pravers ateityje. O aplinką pakeisti būna visai naudinga.
– Iš lengvosios atletikos sunkiau pragyventi?
– Man tai – ne svarbiausias dalykas. Tiesiog jaučiausi pavargęs nuo tvyrojusios įtampos, nes dirbdamas lengvaatlečių treneriu turėjau begales rūpesčių, problemų, kurias atsibodo spręsti, nes daugiau dirbau ne treneriu, o vadybininku. Krepšinis lengvosios atletikos treneriui yra ne mažesnis iššūkis. Man pasitaikė galimybė ir noriu ja pasinaudoti. Tai yra žmogiška. Bet dar netariau paskutinio žodžio kaip lengvosios atletikos treneris ir maždaug po penkerių metų žadu sugrįžti. Tai man bus naujas iššūkis.