Virš ligoninių – vaikų mirties šešėliai

Taupydamos pinigus ligoninės duris užtrenkia ir mirtiniems ligoniams.

Sveikatos apsaugos sistemos reforma, piniginėmis sankcijomis verčianti ligonines mažinti „hospitalizacijos lygį“, taip išsigimė, kad net neįmanoma suvokti, ar medikai sunkiems ligoniams užtrenkia duris todėl, kad juos taupumo sumetimais tai daryti verčia administracija, ar todėl, kad medikams ėmė stigti ne tik profesionalumo, bet ir atjautos, ypač, kai ligonis – jaunas žmogus?

Šios „Ekstros“ pateikiamos istorijos – karčios abejingumo iliustracijos. Dvylikametis Romas galbūt tebebūtų gyvenęs, jei į taurelę linkęs chirurgas jam būtų suleidęs ne vaistų nuo pilvo skausmo, o išsiuntęs operuoti. O alytiškės abiturientės Lauros tragedija gal nebūtų įvykusi, jei jaunai merginai medikai būtų atlikę nors pačius elementariausius – rentgenologinius ir kraujo tyrimus.

„Romas buvo didžiausias mano pagalbininkas“, – atsiduso prieš porą savaičių dvylikametį sūnų palaidojusi Danutė Chaževskaja. Penktą iš dvylikos vaikų.

„Po vyro mirties man labai nesiseka, – liūdesio kaustoma, žodžius rinko Zarasų rajone, Čepukiškės kaime, gyvenanti moteris. – Vyras mirė 2003-iaisiais, po devynių mėnesių teko palaidoti jo motiną. Pernai rugpjūtį sugyventinį sugėrovai užmušė, o dabar – vėl baisi netektis“.

Šuolis dviračiu

Lemtingąją gegužės 10-ąją kaimynų berniukas į Chaževskių kiemą atsivarė dviratį. Šuolis po šuolio per kieme sukrautas malkas ir berniukai, keisdamiesi dviračiu, vis labiau smaginosi. Kol vienas šuolių Romui buvo lemtingas: vaikas griuvo ant rąstų ir skaudžiai susitrenkė pilvą.

Danutė tądien su reikalais buvo išvažiavusi į Zarasus, kur ir pasiekė kaimynų skambutis apie jos vaiko patirtą traumą. „Parlėkiau namo ir su vyresniuoju sūnumi nuvežėme Romuką į Zarasų ligoninę. Verčiau jau būtume į Visaginą važiavę… – pasakodama apsiverkė moteris. – Gydytojas Barisevičius abejingai vaiką apžiūrėjo. Pasakęs, kad nieko bloga nėra, seselėms liepė suleisti analgino ir apsisukęs nuėjo“.

Danutė sūnų parsivežė namo. Protarpiais virkčiodamas, kad pilvuką dar labai skauda, tai priguldamas, tai pasėdėdamas, jis sulaukė ir kitos dienos – ketvirtadienio ryto.

„Tądien prieš pietus su vieno vyresniųjų sūnų mergina šiltnamyje sodinome pomidorus. Pagalbininkei kažko prireikė troboje, bet netrukus ji atlėkė išsigandusi, šaukdama, kad Romuko lūpos pamėlusios. Nuėjau pažiūrėti – lyg ir ne mėlynos, bet vaikas ėmė skųstis, kad jį labai pykina, kad akyse tamsu. Iškvietėme greitąją. Laukdamas gydytojo, sūnus susirietęs sėdėjo fotelyje. Norėjau jam apmauti geresnes kelnes: vaikas stojosi, kad jas užsegčiau, taip ir sukniubo man ant rankų, – mirė, – pritilo Danutė. – Po tos nelaimės jis išgyveno lygiai 24 valandas…“

R.Chaževskis buvo palaidotas Turmanto kapinaitėse, vos keletas kilometrų nuo Baltarusijos sienos. Kauburėlis iškilo greta jo tėvo ir vos porą metų namuose pagyvenusio patėvio kapų.

Į D.Chaževskajos namų kiemą vis dar užsuka automobiliai: ją aplanko ir Turmante dirbanti šeimos gydytoja, kuri, anot Danutės, pati po sūnaus laidotuvių raminamųjų vaistų atvežė. Užsuka ir mokytojos iš Turmanto mokyklos, kurioje mokosi Chaževskajos vaikai. Ir Zarasų ligoninės vadovas buvo atvažiavęs žadėdamas pagelbėti, tiesa, be gydytojo A.Barisevičiaus, ligoninėje Romui paskyrusio tik vaistų nuo skausmo.

Reformos grimasos

Zarasų ligoninėje, kurią pastaruoju metu akibrokštais garsino buvęs jos vadovas Audronis Barisevičius, uždelsto veikimo bomba sprogo. Nors pagalbos į jį besikreipiantys žmonės ir skundėsi šio į taurelę linkusio chirurgo šiurkštumu bei aplaidumu, dėl katastrofiško chirurgų stygiaus jam vis dar buvo leidžiama dirbti.

„A.Barisevičius nesupranta ką padaręs ir nenori suprasti“, – išsprūdo Zarasų ligoninės vadovui Leonidui Bernatoniui. Pastaruoju metu, prisipažino gydytojas, jis ir pats nebegalįs gyventi be vaistų: milžiniška įtampa baigia atimti sveikatą, juolab kad kolegos aplaidumas ligoninei grasina užkrauti šimtatūkstantinę moralinės žalos atlyginimo naštą.

„Prieš tris savaites A.Barisevičius buvo gavęs mano papeikimą už girtavimą darbe. Dar vienas toks papeikimas – ir jį būtume atleidę. Nesuspėjome: prireikė vaiko mirties, – atsiduso L.Bernatonis. – Prieš pat naujos ligoninės atidarymą – tokia kiaulystė, kad neįmanoma net protu suvokti“.

Zarasuose buvo vieša paslaptis, kad buvusio ligoninės vadovo A.Barisevičiaus (kažkada – puikaus gydytojo) akyse pastaraisiais metais nuo svaigalų skalpelis dažnokai dvejinasi, bet tai nesutrukdė jam užimti chirurgijos skyriaus vadovo posto. Pernai spalį, kai jis buvo atleistas iš ligoninės direktoriaus pareigų ir Zarasų savivaldybė paskelbė konkursą užimti ligoninės vadovo postą, du joje dirbantys chirurgai tik apsikeitė vietomis: į A.Barisevičiaus vietą stojo ilgametis ligoninės chirurgas L.Bernatonis, iki tol vadovavęs chirurgijos skyriui.

Grįždamas prie R.Chaževskio istorijos, L.Bernatonis pasakojo: „Tuo metu, kai motina atvežė pilvo skausmu besiskundžiantį R.Chaževskį į ligoninę, mudu su traumatologu operavome, o A.Barisevičius budėjo skyriuje – apie tai, kas įvyko, nieko nežinojome.

Kaip vėliau paaiškinimuose rašė slaugytojos, chirurgas iš antrojo ligoninės aukšto net nesiteikė nusileisti žemyn, į priimamąjį, bet liepė paliegusį vaiką atnešti pas jį.

Apžiūrėjęs R.Chaževskį, A.Barisevičus nežinia kodėl nutarė pats atlikti echoskopijos tyrimą. Ligonio kortelėje įrašęs, kad pilvas tėra sumuštas, suleido analgino ir išleido į namus. Kortelėje yra įrašas, kad jei skaudėtų, pacientas turėtų kreiptis į polikliniką“.

R.Chaževskiui poliklinikos nebeprireikė. Anot L.Bernatonio, žinia apie vaiko mirtį ligoninėje sukėlė šoką. Tai buvo nepateisinama gydytojo klaida: teismo medicinos ekspertas, atlikęs R.Chaževskio kūno skrodimą, rado plyšusią plonąją žarną.

„A.Barisevičius kažkodėl R.Chaževskio ligos istorijoje rašė, kad vaiko pilvas – minkštas, jautrus visame plote. Tai nesąmonė: jei plyšo žarna, turėjo būti didžiulis peritonitas (pilvaplėvės uždegimas), kurio požymiai visai kitokie, nei užrašė jį apžiūrėjęs gydytojas“, – sakė L.Bernatonis.

Neįvertinta širdies veikla, sąmonės lygis, nepamatuotas kraujospūdis, diagnozei patikslinti neatlikta pilvo apžvalginės rentgenogramos, neatlikti kraujo, šlapimo tyrimai; neatsižvelgta, kad pacientas – vaikas, kuris gali neadekvačiai vertinti savo būklę, – visi „neįvertinimai“ atsigręžė prieš R.Chaževskį atmestinai apžiūrėjusį gydytoją A.Barisevičių.

Pasak L.Bernatonio, šiuo metu vyksta ikiteisminis A.Barisevičiaus veiklos tyrimas. Ligoninė savo ruožtu tyrimą jau atliko. Skyrus drausminę nuobaudą, gegužės 17-ąją gydytojas A.Barisevičius bent jau formaliai buvo atleistas iš darbo. Neformaliai – kol ligoninės vadovas po gydytojų tarybos posėdžio ėjo į savo kabinetą parašyti įsakymo atleisti, A.Barisevičiui žmona terapeutė išrašė nedarbingumo lapelį. Ir jis dingo iš Zarasų. „Ekstros“ duomenimis, praėjusią savaitę jis gydėsi Vilniuje, Sapiegos ligoninėje.

Mirties nuojauta

„Mano vidinis balsas sako, kad artėja kažkas baisaus. Nežinau, kas, kada ir kur turėtų atsitikti, bet jaučiu, kad kažkas mirs ar labai siaubinga įvyks. Sapnai, nuojauta ir dar kažkas, ką aš turiu, man sako, kad įvyks nelaimė. O gal tai tik mano liguista fantazija ir mirties baimė? Ne, mirti aš nebijau. Bijau, kad mirs kas nors, be ko gyventi negalėčiau“.

Tai įrašas abiturientės Lauros Karkauskaitės dienoraštyje, ranka išvedžiotas pernai, rugsėjo pradžioje. Praėjus aštuoniems mėnesiams, gegužės 14-ąją, Laura mirė.

Po Lauros mirties, sklaidydama dukters dienoraštį, Daiva Karkauskienė jame rado užuominų ir apie keistą savijautą: apie chaosą, tvyrantį mintyse ir ateities vizijose, apie keistą galvos svaigimą, apie būseną, kurią mergina apibūdino kaip plaukiojimą erdvėje.

„Nežinau, kas čia man darosi. Gal kokia mažakraujystė“, – dailia rašysena pernai rudenį Laura vedžiojo savo dienoraštyje. O dabar, pavasarį, skaitydama dukters užrašus, D.Karkauskienė juose įžvelgia gilią prasmę. „Gal būtų geriau, kad vaikai skųstųsi savo tėvams, jei ką bloga jaučia, kad pasidalytų savo jausmais. Gal tuomet juos pavyktų išgelbėti“, – atsiduso dukterį palaidojusi moteris.

Tądien, gegužės 17-ąją, kai buvo laidojama Laura, Alytaus Vidzgirio vidurinės mokyklos dvyliktokai laikė matematikos egzaminą. O po jo skubėjo atsisveikinti su buvusia bendraklase.

Vietoj gedulo – pyktis

„Per pyktį neturiu laiko gedėti. Jei mano dukrai ir buvo lemta mirti, tikiu, kad, laiku gavusi deramą medikų pagalbą, bent jau mirusi būtų lengviau. Bet jai teko siaubingai kentėti“, – braukė ašaras D.Karkauskienė, nupasakojusi dukters ligos istoriją.

Balandžio 28-ąją, penktadienio vakarą, Laura pasijuto prastai – pradėjo smarkiai karščiuoti, o į krūtinę įsimetė stiprus skausmas. D.Karkauskienė sakė iškvietusi greitosios pagalbos medikus, kurie iš akies nustatė, kad merginai – tarpšonkaulinio nervo uždegimas ir kad įtariama kažkokia virusinė infekcija. Ši klaidinga diagnozė L.Karkauskaitei tapo lemtinga: tris dienas merginai tebuvo malšinamas skausmas, bet neskirta jokių rimtesnių vaistų.

„Tiesa, greitosios pagalbos felčerė mane perspėjo: jei karščiavimas neatlėgs, reikėtų Laurą nuvesti į polikliniką pas gydytoją, nes gali prireikti antibiotikų“, – užsiminė D.Karkauskienė.

Karščiavimas – galbūt nuo suleistų vaistų „Diclac“ – šiek tiek atslūgo, bet skausmas nemažėjo. Tad šeštadienį D.Karkauskienė vėl suskubo ieškoti medikų pagalbos.

Savaitgalį poliklinika nedirba, todėl balandžio 29-osios vakare, kad nereikėtų ilgai laukti priimamajame, skausmo surakintą dukterį D.Karkauskienė pati suskubo vežti į Alytaus apskrities S.Kudirkos ligoninę. „Kol mudu su vyresnėliu sūnumi Mantu namuose Laurą aprengėme, ji dukart nualpo. Nors vėliau apie tai pasakiau ir priėmime budinčiai gydytojai, ji į mano žodžius nekreipė dėmesio“, – pasakojo moteris.

Laura ligoninės priimamajame nebeturėjo jėgų net sėdėti – prigulė ant kušetės.

„Nesuprantu, kodėl priėmimo skyriuje budinti gydytoja skausmo kankinamai Laurai neskyrė jokių tyrimų, tik pamatavo kraujospūdį ir pasiklausė kvėpavimo. Gal dukters skundus ji laikė tik jauno žmogaus kantrybės stoka? – svarstė D.Karkauskienė. – Laura skundėsi, kad jai sunku kvėpuoti, bet vėl visa kaltė buvo suversta „užsidegusiam“ nervui. Esą jis neleidžiąs iki galo įkvėpti“.

Daiva sakė puikiai prisimenanti tąkart ligoninėje gydytojos ištartus žodžius: „Čia viskas aišku: tarpšonkaulinio nervo uždegimas, nėra būtinybės daryti rentgeno nuotrauką, nes nėra reikalo jauno žmogaus švitinti“.

„Kokia aš kvaila! – netikėtai išsprūdo D.Karkauskienei. – Gal reikėjo reikalauti, kad gydytojai būtinai peršviestų plaučius ar skirtų antibiotikų? Bet to nepadariau, nes aklai pasitikėjau gydytojais. Net nejaučiau jokio nerimo: kuo gi galėjau pasitikėti labiau?“

Po apžiūros ligoninėje, prikimšta vaistų nuo skausmo, Laura buvo išleista namo. „Negaliu rašyti, tikrai. Nepyk. Jei nenumirsiu, papasakosiu“; „Labai sergu, dūstu… Nepyk“, – tai keletas žinučių, kurias balandžio 30-osios (sekmadienio) rytą dar įstengė draugei Eglei išsiųsti Laura.

„Neseniai sužinojau, kad, esant tarpšonkaulinio nervo uždegimui, žmogus gali rasti tam tikrą padėtį, kai skauda mažiau. Sunku patikėti, kad apie tai nieko nežino gydytojai. Juk Laura, nerasdama vietos, lovoje sukosi kaip vilkelis: jai siaubingai skaudėjo. Ji dvi paras dejavo balsu, kol sekmadienį ėmė skųstis, jog sunku kvėpuoti. Ką aš dariau? Patariau įkvėpti susikaupus… Sekmadienį maždaug per pietus dar kartą jai suleidau vaistų nuo skausmo ir dukra pirmąkart per tris paras be skausmo užsnūdo. O kai pabudo, nebegalėjo kvėpuoti: duso“, – pasakojo jos motina.

Tąkart iškviesti greitosios pagalbos medikai nebedelsė: Laura skubiai buvo nugabenta į Alytaus apskrities S.Kudrikos ligoninę, kur pagaliau buvo atlikti ir kraujo tyrimai, ir krūtinės ląstos rentgenograma.

„Mačiau tą rentgeno nuotrauką. Vietoj plaučių, kur paprastai turėtų būti juodi-balti „debesėliai“, tebuvo matyti dvi didelės baltos dėmės, – skaidrus negatyvas. Kaip vėliau man paaiškino Kauno medikai, plaučiuose buvo vien uždegimo židiniai. Neįsivaizduoju, kaip priėmimo skyriaus gydytoja, klausydamasi Lauros kvėpavimo, šeštadienį plaučiuose nieko negirdėjo, jei sekmadienį paaiškėjo, jog plaučių kaip ir nebėra?“ – liūdnai kalbėjo Daiva.

Maždaug po paros, gegužės 2-ąją, L.Karkauskaitė buvo išvežta į Kauno medicinos universiteto klinikų reanimacijos skyrių. Po poros savaičių ji mirė.

Negailestinga diagnozė

Limfoleukozė, arba viena kraujo vėžio rūšių, – liga, diagnozuota po Lauros mirties. Atlikę išsamius tyrimus, medicinos ekspertai kaip tiesioginę mirties priežastį nurodė kvėpavimo funkcijos nepakankamumą, kaip tarpinę – stafilokokinį plaučių uždegimą ir bendrą kraujo užkrėtimą.

„Nesu medikė, bet manau, kad limfoleukozę įmanoma nustatyti atlikus tam tikrus kraujo tyrimus. Bet Laurai niekada jie nebuvo daryti“, – kalbėjo D.Karkauskienė. Ji prisiminė, kad prieš porą metų Laurai ketinta pašalinti vadinamuosius adenoidus (polipines ataugas nosiaryklėje), bet operacija buvo atidėta, nes, pasak gydytojų, buvo blogas kraujas. Laurai teko išgerti nemenką vitaminų dozę, tačiau jie negelbėjo: pakartojus kraujo tyrimus, ryškesnio pagerėjimo nebuvo.

Pasak D.Karkauskienės, ženklų, kurie galėjo perspėti apie lėtinę kraujo ligą, galėjo būti ir anksčiau, bet į juos niekas nekreipė dėmesio. Tik vėliau, domėdamasi, kokie yra limfoleukozės požymiai, Daiva sakė internete radusi informacijos, kad liga gali pasireikšti ir plaučių, ir pūlingu odos uždegimu. Moteris pasakojo: „Neseniai ant krūtinės Laurai buvo iškilusi šunvotė, bet ji be didesnio vargo užgijo. Nauji, Paskutinio skambučio šventei pirkti bateliai ant kulno buvo pritrynę pūslę: kulnas kažkodėl ypač ištino, supūliavo, bet be jokių vaistų pamažu užgijo. Kai susirgusi duktė balandžio pabaigoje pateko pas gydytojus, ant kulno tebuvo likęs mažas žaizdos šašiukas“.

D.Karkauskienė įsitikinusi: jei Alytaus medikai būtų laiku diagnozavę auksinio stafilokoko sukeltą plaučių uždegimą, galbūt ir limfoleukozę dar būtų buvę galima gydyti. Bet tuomet, kai Laura buvo nuvežta į Kauno klinikas, stafilokokinė infekcija jau buvo ne tik sunaikinusi plaučius, bet ir apėmusi visą organizmą: prasidėjo kraujo užkrėtimas, inkstai nebeveikė, ir Lauros gyvybė ruseno tol, kol pajėgė dirbti stipri jos širdis.

Vietoj epilogo

Kol Alytaus apskrities S.Kudrikos ligoninės medikai yra atsitvėrę tylos siena, D.Karkauskienė daro savo išvadas. Viena karčiausių – Lauros mirtis yra ir sveikatos sistemos ydų atgarsis.

„Kiek, neskirdami būtiniausių tyrimų, sveikatos sistemos pinigų sutaupė Alytaus medikai? Juk gydymas reanimacijos skyriuje vien per parą kainuoja mažiausiai tūkstantį litų. Kiek tad pinigų būtų praradusi Alytaus ligoninė, jei medikai būtų padarę rentgenologinį bei kraujo tyrimus?“ – svarstė D.Karkauskienė. Kita jos išvadų: jauno žmogaus skundais medikai nelinkę tikėti. Jiems dažniau atrodo, kad vaikai yra arba nekantrūs, arba – simuliuoja.

„Norėčiau dėmesį atkreipti dar į vieną dalyką: Laura – počernobylinis vaikas. Ji gimė porai metų praėjus nuo Černobylio atominės elektrinės katastrofos. Manau, kad vaikai, kurie yra maždaug tuo metu gimę, atsiradus pakitimų kraujyje, turėtų būti atidžiau tiriami. Deja, gydant Laurą, apsiribota vitaminais“, – apmaudo spaudžiama širdimi D.Karkauskienė grįžtelėjo į praeitį.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Medicina su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

2 atsiliepimai į "Virš ligoninių – vaikų mirties šešėliai"

  1. janina

    Neitikėtina.Bet tai akivaizdu,kad medicina degradavusi.Nueini pas gydytoją,tai pirmiausiai turi išklausyti moralų net neaišku,kam skirtų. Jei jau tas darbas jiems nemielas, tai tada tegu eina į tą sferą,kuri juos domina.O dabar susidaro įspūdis,kad su katinu ar kt.gyvu padaru pagarbiau elgiamasi,nei su žmogum. Neduokdie tokios Lietuvos medicinos.

  2. kristina

    prakeikti daktarai 😕 jie sažines visai neturi, as nekalbu apie visus, bet su tokiu aplaidumu alytaus kudirkos ligoninej pati buvau susidurusi… tiesa sakant analogisku 😥 vos ne visa personala reikia keisti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.