Labai rimti animacinių filmukų kūrėjai

„Tai filmai, kurie kalba už save ir už kūrėjus!” – taip „Skalvijos” kino centro salėje žiūrovams buvo pristatytas animacinių filmukų projektas „Mes labai rimti”

Filmukus gali kurti ir vaikai, ir suaugusieji, tad projekto „Mes labai rimti” autoriai – žmonės nuo 5 iki 65 metų. Justino Vienožinskio dailės mokyklos ir Valdorfo mokyklos animacijos studijos auklėtiniai dirbo maždaug trejus metus. Per tą laiką jie sukaupė daugiau kaip 100 darbų. „Visi net į vieną seansą netilpo, tad surengėme du, bet ir taip visų neparodėme. Per šią parodą peržiūrėta apie 80 darbų”, – pasakojo Valdorfo mokyklos animacijos studijos mokytoja Daiva Minkevičiūtė.

Moksleiviai sprendė, kuriuos filmus rodyti didžiajame ekrane, tačiau vienas kriterijus galiojo visiems – filmukuose neturėjo būti smurto.

Vis dėlto juose, be meilės temų, netrūko ir užgauliojimų, susidorojimo mokykloje, ir gyvūnų kankinimo, mirties. „Tai, ką matėte ekrane, nėra smurtas, – ginčijo Minkevičiūtė. – Juk už šių filmų slypi idėja. Tokių darbų, kuriuose – vien smurtas, mes neatrinkome”.

Tačiau gryno smurto vaizdavimas, mokytojos nuomone, irgi naudingas: „Jeigu žmogui to reikia, tegul geriau išsipaišo, negu eina žudyti į gatvę!”

Įdomu tai, kuo gyveni

Didžiajame „Skalvijos” kino centro ekrane žiūrovai išvydo kiek neįprastą akiai animaciją – moksleiviai parodė darbus, kurtus pasitelkiant pieštinę kontūrinę ar plastilininę techniką, net fotografiją. Be to, visi filmukai buvo autoriniai.

Studijos mokytoja pasakojo, kad moko moksleivius alternatyviosios animacijos. „Už kiekvieno filmo slypi vienas gyvas žmogus: jis sugalvoja idėją, sukuria personažus, jų judesius. Paskui pats viską nupiešia, suveda į kompiuterį, pasirūpina filmuko įgarsinimu ir viską savo rankomis sumontuoja!” – aiškino Minkevičiūtė.

Didžiausia problema animacinių filmų kūrėjams iš pradžių buvo baimė. Mokytoja sakė, kad mokiniai nedrįso reikšti savo minčių, nes manė, jog tai, kuo jie gyvena, niekam neįdomu. „Tačiau kiekvienas žmogus įdomus dėl savo vidaus. Tai ir yra alternatyvioji animacija. Už kiekvieno darbo slypi autoriaus vidinis pasaulis, todėl taip ir skiriasi parodytų filmų stilistika”, – kalbėjo Minkevičiūtė.

Užtenka segtuvo ir popieriaus

Kiek reikia laiko ir pinigų norint sukurti vieną filmuką? Animacijos mokytoja Sandra Januševičiūtė į šį klausimą negalėjo tiksliai atsakyti. Jauniesiems animacininkams pakanka įsigyti segtuvą, popieriaus lapų, o laiko skirti tiek, kiek gali.

Kaip LŽ pasakojo mokytojos, kūrybinis procesas nėra labai sudėtingas: pirmiausia filmukas nupiešiamas ant popieriaus, paskui jis nuskaitomas ir perkeliamas į kompiuterį. Tada telieka viską sumontuoti ir įgarsinti. „Dabar, kompiuterijos amžiuje, visi iš karto puola naudotis kompiuteriais ir pamiršta, koks malonumas piešti pieštuku ant popieriaus. Jeigu to nepajusi, prarasi didelę dalį kūrybinio malonumo! Kai viską pradedi nuo pradžių, vėliau gali atsirinkti, ar tikrai nori taip daryti, ar geriau iš karto kurti trimatėje erdvėje”, – atskleidžia animacijos kūrybos malonumą Minkevičiūtė.

Kita kolekcija – po trejų metų

Mokytojos Januševičiūtės teigimu, alternatyviosios animacijos parodos tikslas buvo ne vien pristatyti mokinių darbus. „Labai smagu, kad animacijos studiją lankę žmonės pamatė filmukus ekrane – taip padidėjo jų vertė. Studijoje stengiamasi atpalaiduoti mintį, o kai ją iškeli į viešą didelį ekraną, vadinasi, turi drąsos pasakyti, apie ką mąstai!” – pasakojo moteris. Tiesa, kitos tokios parodos teks laukti vėl trejus metus – kol bus sukaupta nauja animacinių filmų kolekcija.