Rembrantas – ir pasigrožėti, ir paskanauti

Šiemet olandai mini 400-ąsias didžiojo tapytojo Rembranto Harmensono van Reino gimimo metines

Keletą kartų teko stebėti, kai į Amsterdamą atvykusius svečius dėl laiko stokos draskė vidiniai prieštaravimai: Rembrantas ar Van Gogas? XVII ar XIX amžiaus pasaulinio masto tapybos šedevrai? Barokas ar postimpresionizmas?

Dilema išsprendžiama ne taip jau lengvai, kaip gali pasirodyti iš pirmo karto. Ramia širdimi į vieną muziejų einama tik tuomet, kai sau ir kitiems duodamas žodis „ginčą pralaimėjusio” pasaulinio garso tapytojo darbus išvysti kitąkart. Šiemet tokių nesusipratimų iškyla žymiai mažiau, o priežastis, kodėl Rembrantas ima viršų, – labai aiški: Nyderlanduose švenčiamos 400-osios Rembranto Harmensono van Reino gimimo metinės (1606-1669).

Sąlyginės lygiosios

Padėtį šiek tiek sušvelnina (o gal, priešingai, tik dar labiau paaštrina?) Van Gogo muziejus Amsterdame, iki šių metų birželio 18 dienos eksponuojantis bendrą Rembranto ir Italijos dailininko Karavadžo (Mikelandželo Merizi) paveikslų parodą.

Sąlyginės lygiosios abiejų Nyderlandų tapytojų darbams. Tačiau tik pirmąjį 2006-ųjų pusmetį ir tik minėtame muziejuje: ryškiausio baroko dailininko jubiliejus švenčiamas ištisus metus visuose Nyderlandų miestuose, kuriuose jis kada nors gyveno ar dirbo.

Interneto svetainėje rembrandt400.com pateikiamas detalus 400-osioms Van Reino gimimo metinėms paminėti renginių sąrašas. Bene gražiausia šventė – Rembranto festivalis bus švenčiamas liepos 14-16 dienomis Leidene. Festivalio organizatoriai žada daug XVII amžiaus muzikos, dainų ir šokių, gatvės teatrų ir kitų kultūrinių staigmenų.

Likimo ženklas ir simbolis

Rembrantas Harmensonas van Reinas šį pasaulį išvydo 1606 metų liepos 15 dieną Leidene, malūnininko ir kepėjo dukters šeimoje. Netrukus, šeštojo poros vaiko talentą įvertinti galėjo ne tik gimtojo miesto, Amsterdamo, bet ir viso pasaulio barokinės tapybos mėgėjai.

Vos keletas mėnesių studijų Leideno universitete, šeimos draugo dailininko Jakobo van Svanenburgo globa, žinių gilinimas garsaus tapytojo Pyterio Lastmano studijoje – Rembrantui prireikė šešerių metų, kad 1626-aisiais kartu su mokslo draugu Janu Lyvensu įkurtų savo tapybos studiją. Vėliau prie jų prisijungė keletas studentų, tarp jų – tapytojas ir graveris Gerardas Dou.

Rembranto van Reino palikimas – 600 tapybos darbų, 300 graviūrų ir 2 tūkstančiai piešinių. Beveik 100 autoportretų, daugybė žmonos Saskijos, vėliau – tarnaitės ir meilužės Hendrikjės Stofels portretų. Iš kitų amžininkų Rembrantas (Karavadžo, Ticiano) išsiskyrė rankų ir veido „atradimu”, šviesokaitos efektais: dailininko paveiksluose iš tamsos į šviesą netikėtai išnyra išraiškingų bruožų žmonės.

Van Reino kūryba dažnai skirstoma į penkis svarbiausius laikotarpius: Leideno (1625-1631), Amsterdamo (1632-1636), peizažinį (1630), produktyvumo (1640-1650) ir šedevrų (1650-1669).

Iki paveikslo „Nakties sargyba” baigties (1642) Rembranto darbuose buvo jaučiama Karavadžo ir Vokietijos baroko epochos tapytojo Adamo Elsheimerio įtaka: „Įvesdinimas į šventyklą” (1628), „Lozoriaus prikėlimas” (1630), „Tėvo portretas” (1631).

1642-ieji Van Reinui buvo lemtingi metai: po žmonos Saskijos mirties dėl palikimo teko bylinėtis su jos giminaičiais, o olandai, išvydę dar dažais kvepiančią „Nakties sargybą”, jos nepasitiko audringomis ovacijomis. Išblėsęs pirmykštis pasisekimas ir aistra ištaigauti tapytoją įvarė į didžiules skolas ir… atsidavimą kūrybai.

Paskutiniaisiais gyvenimo metais Rembrantas sukūrė savo šedevrus: „Julijaus Civilio sąmokslas” (1661, Stokholmas), „Žydų nuotaka” (1664, Amsterdamas), „Lukrecija” (1666, Mineapolis), „Sūnaus palaidūno sugrįžimas” (1669, Sankt Peterburgas) ir kitus.

Kadaise žiaurus likimo posūkis šiandien tapo nacionaliniu Nyderlandų simboliu: „Nakties sargyba” galima ne tik grožėtis (originalas kabo Nacionaliniame Amsterdamo muziejuje), bet ir ją liesti, uostyti, ragauti, jos klausytis. Garsųjį Rembranto van Reino paveikslą Delfto dailininkai mėgsta mėlynais dažais kopijuoti ant gaminių iš baltojo porceliano, „Nakties sargyba” puikuojasi ant saldumynų dėžučių, vyno butelių ir trumparankovių marškinėlių. Paveikslo pavadinimas – kartu ir įvairiausių šalies kompanijų pavadinimo dalis: „Nakties sargybos stiklas”, „Nakties sargybos miego konsultantas”, „Naujoji nakties sargyba”, „Kavinė – nakties sargyba”.

Autoportretas iš gėlių žiedų

Keukenhofas – 32 hektarų dydžio gėlių, krūmų ir medžių pavasario parkas Lisėje – šiemet taip pat mini 400-ąsias Rembranto van Reino gimimo metines. Nuo kovo 23-iosios čia buvo galima įsigyti 100 tulpių svogūnėlių rinkinį, pavadintą „Rembranto kolekcija”. Be to, iki gegužės 8 dienos parke buvo galima grožėtis ryškiaspalviu Rembranto „Autoportretu”, meistriškai sukurtu iš gausybės gėlių žiedų.

Praėjusiais metais, spalio 20 dieną, šalia Oraniečių-Nasau paviljono, 24 kv. metrų žemės, buvo pasodinta apie 60 tūkstančių gėlių svogūnėlių. Antrojoje šių metų balandžio pusėje Keukenhofe sužydėjo rembrantinis „Autoportretas” iš tulpių, narcizų, hiacintų ir kitų gėlių žiedų. Raudona, mėlyna, oranžinė, geltona, balta ir rožinė ne tik darniai susiliejo į vientisą dailininko siluetą, bet ir pakvipo nuostabiausiais kvapais – a la Rembrant.

Sunkiai nuspėjami Šiaurės jūros regiono orai šiemet daugeliui Keukenhofo parko lankytojų iškrėtė išdaigą. Vėsų balandžio mėnesį pasitiko netikėtai kaitri gegužės saulė: kaip staiga Rembranto „Autoportretas” prasiskleidė, taip staiga jis ir nužydėjo. Ir aš ten buvau, nuo vaizdų ir kvapų svaigau…

„Rembrantiniai” delikatesai

Gatvės turgūs Nyderlanduose yra įprastas reiškinys: skirtingomis savaitės dienomis svarbiausias didmiesčių ir miestelių aikštes nukloja įvairiaspalviai prekystaliai, už kurių stovi įvairiataučiai prekeiviai. Prekių asortimentas – nepaprastai platus: pradedant sūriais, egzotiškais vaisiais ir gėlėmis ir baigiant apatiniu trikotažu, mobiliaisiais telefonais ir padėvėtomis odinėmis kušetėmis.

Čia pat pirkėjai gali numalšinti savo troškulį ir alkį: turguose pardavinėjami gaivieji gėrimai, ledai, gruzdintos bulvytės, žuvies kepsneliai, į vamzdelį susukti vietnamietiški skanėstai – lumpijos ir kiti gardėsiai. Vienas iš jų – du apvalūs plonyčiai vafliai, pertepti karštu medaus sirupu. Jiems atsispirti tiesiog neįmanoma, nepaisant to, ar pūstų atšiaurus Šiaurės jūros vėjas, ar Nyderlandų žemumas negailestingai kepintų vasaros saulė.

Kaip visada, už ryškiai geltono prekystalio stovinčiai pardavėjai ištiesiau delną su 1 euro moneta (vaflių kaina paprastai svyruoja nuo 70 iki 90 euro centų), o vietoj trokštamo delikateso sulaukiau labai netikėto klausimo: „Įprastų ar rembrantinių?”.