Kaip toli gali nueiti moterys? Pasirodo, labai toli. Į madą įnirtingai grįžta itin aukšti skeltukai…
Štai podiumų dievaitė Eva Hercigova, laiminga ir patenkinta, stovi ant raudonojo Kanų kilimo: jos suknelė skelta vos ne iki talijos. „Įkvepia?” – šypsosi modelis. Ar ji jaučiasi nejaukiai pūstelėjus vėjui? Visiškai ne: „Aš manau, kad moteris, kuriai skiriama tiek dėmesio, jaučiasi labai patenkinta”. O ar esama kokios nors ribos? „Mano nuomone, išskirtiniais atvejais ribos yra būtinos – kai modeliai tokie elegantiški kaip kutiurjė Roselos Tarbini”, – sako E. Hercigova.
Ką apie tokią madą mano žmonės, su ja visai nesusiję? Pavyzdžiui, filosofijos profesorius Džulijus Džorelas sako: „Nuogos kojos? Geriau moteriškos nei vyriškos”. Ir dar: „Neatleistinas tik visiškas neišmanymas, virtęs gyvenimo stiliumi”.
Dar pragmatiškesnis yra Andrea Pinketsas, nesugebantis blefuoti po to, kai parašė knygą apie blefą, pavadinimu „Aš pasodinau sodą”. Jis palieka teisę pasirinkti ir pačiam sau: „Jeigu moteris apsivelka tai, ko ji neturėtų sau leisti, aš paprasčiausiai į ją nežiūriu”.
Samprotaudama seksualumo tema, rašytoja psichologė Džulio Čezarė Džakobė („Kaip tapti gražia ir turtinga kale”) net pykteli: „Jūs manote, kad vargšas kultūristas atrodo seksualus? Ne. Ir koks gi skirtumas, ar moteris vilki suknelę su beprotišku skeltuku, ar skafandrą, jeigu ji nespinduliuoja bent lašelio energijos?”
Net jeigu sakysime, kad skeltukai gali būti begaliniai, ši detalė a la Hercigova arba a la Liza Herli reikalauja tam tikro nusiteikimo, kokiu išsiskyrė modeliai, 9-ajame dešimtmetyje įvedę į madą skeltuką. Taip mano mados istorikas Kvirinas Konti. Jis pasakoja apie daugybę sekėjų, kurie tais metais bandė kopijuoti Džanį Versačę: „Būtent jis suknelių skeltukus iš paprasto konstrukcinio elemento pavertė kai kuo gundomu, jaudinamu…” Ir priduria: „Kiekviena iškirptė – tai moralės, būdingos šiuolaikinės kultūros stiliui, išdava”.