Jei savaitgalį ištaikėte tik keletą laisvų valandų ir net jei neturite automobilio, galima smagiai pasivaikščioti palei Vilnelę, kur atsiveria įspūdingi Pučkorių atodangos vaizdai
Važiuojant Polocko gatve į Naująją Vilnią penktajame kilometre yra rodyklė į dešinę – Pučkorių piliakalnis. Čia ir reikėtų pasukti. Pučkorių piliakalnis datuojamas nuo pirmųjų amžių po Kr. iki XIII-XIV amžių. Jo aukštis – 18 metrų. Laukuose šalia jo rasta akmens amžiaus titnago dirbinių, skaldos, žiestos keramikos fragmentų, priskiriamų vėlyviesiems viduramžiams.
Toliau parke sutvarkytas puikus pasivaikščiojimų takas palei Vilnelę (vadinama ir Vilnia). Šiame parke saugomas unikalus geologinis paminklas – Pučkorių atodanga. Tai viena aukščiausių ir įspūdingiausių ledynmečio atodangų ne tik Vilnios slėnyje, bet ir visoje Lietuvoje. Atodangos aukštis – apie 65 metrų, plotis – 260 metrų. Beje, atodangą galima pamatyti ir iš viršaus, tada važiuojant ta pačia Polocko gatve reikėtų sustoti ketvirtajame kilometre ant kalno, ties šašlykine. Pučkoriuose šiuo metu gyvena keliasdešimt šeimų. Nuo Belmonto skardžio Pučkoriai atrodo taip, tarsi būtų įsikūrę kalnų slėnyje.
Žvangėjo kalami ginklai
Ties Pučkorių atodanga, Vilnios upės slėnio kairiojoje pusėje, jau XVII amžiuje būta didelės ir gerai įrengtos ginklų gamyklos, kurioje buvo gaminami įvairūs karo ginklai (matyt, ir pavadinimas sietinas su rusišku žodžiu „puška”). Šiam tikslui čia buvo užtvenkta Vilnia ir iškasus kanalą jos vanduo pajungtas patrankų liejyklos mechanizmams sukti bei sunkiems daiktams kilnoti. Liejykla stovėjusi iki XIX amžiaus, o jos kai kuria įranga bei ūkiniais pastatais yra naudojęsi švedų, rusų (Petro I) ir prancūzų (Napoleono) armijų daliniai, remontuodami savo patrankas. Liejyklą išgriovus šičia buvo įrengtas popieriaus fabrikas, kuris veikė iki Pirmojo pasaulinio karo.
Upė suko malūnų ratus
Pučkoriai svarbūs ne tik dėl gražios gamtos, bet ir dėl kultūrinio palikimo. Archyviniai šaltiniai byloja, kad Puškarnios dvaras egzistavo jau XIV a., o pirmi konkretūs duomenys apie Leoniškių dvarą siekia XVI a. pradžią. Vilniaus gyventojus kaip energijos šaltinis čia traukė srauni Vilnia. Jau XVI a. pradžioje Vilnia suko Leoniškių malūno ratus, vėliau malūnų atsirado ir daugiau. Ir dabar dar yra išlikusios dviejų malūnų liekanos: vienas jų vadinamas Prancūzišku malūnu, kitas XIX a. pabaigoje perdarytas į popieriaus fabriką.
Taku palei Vilnelę prieisime ir Belmonto pramogų centrą, teliks tik tilteliu pereiti.