Nors ir labai nesinori, mūsų mylimi šunys sensta.
Drauge leidžiamas laikas bėga labai greitai ir dažnai net nepastebime, kaip keturkojui sueina šešeri – septyneri metai. Tokio amžiaus jie dažniausiai dar būna linksmi ir žaismingi, todėl šeimininkai nenoriai pripažįsta faktą, kad šunį jau reikėtų vadinti pagyvenusiu.
Tačiau gyvūno organizme jau vyksta senėjimo procesai. Siekiant palengvinti augintinio senatvę bei užtikrinti kokybišką ir visavertį jo gyvenimą, būtina suprasti, kodėl pagyvenusių ir jaunų šunų priežiūra gerokai skiriasi.
Sensta nevienodai
Kaip ir žmonės, skirtingi šunys sensta nevienodai.
Mažų veislių šuniukai bei mišrūnai sensta šiek tiek vėliau. Net ir iki 12 metų amžiaus jie dar gali nerodyti jokių senėjimo požymių.
Didžiųjų veislių ir ypač sunkūs, masyvūs šunys – senbernarai, mastinai – gyvena trumpiau. Jau 8-9 metų jie gali būti pražilę ir tingūs. Bet, žinoma, gyvenimo trukmė labai priklauso ir nuo individualių organizmo savybių, sveikatos būklės, temperamento ir priežiūros.
Todėl 6 – 8 metų mažų, bei 4 – 6 metų didžiųjų šunų savininkai jau turėtų pasikalbėti su savo veterinarais apie tam tikrus priežiūros pakeitimus, susijusius su gyvūnų amžiumi.
Tinkamas maistas
Pirmiausia derėtų pakeisti šuns racioną.
Vyresnių šunų medžiagų apykaita yra lėtesnė, maistas sunkiau pasisavinamas. Todėl jie turėtų gauti tik visavertį, labai lengvai virškinamą pašarą. Tai apsaugos nuo nutukimo bei įvairių virškinamojo trakto ligų.
Maitinti šunį reikėtų tik po pasivaikščiojimo, geriausia – dažniau, bet mažesnėmis porcijomis (ne vieną, bet du ar net keturis kartus per parą).
Geriausia rinktis profesionalų specialiai pagyvenusiems šunims gaminamą sausą maistą. Jame yra daug vertingų priedų, kurių nesuteiksime šuniui maitindami naminiu maistu.
Be to, sauso maisto granulės padeda apsivalyti dantims, o tai užkerta kelią ankstyvam periodontito vystymuisi.
Nenori į lauką
Pagyvenusiam šuniui svarbu parinkti tinkamą fizinį krūvį.
Vienas iš pagrindinių senėjimo požymių – aktyvumo sumažėjimas. Šuo tingiai eina į lauką, nebenori tiek daug žaisti, daugiau miega.
Šeimininkai dažnai klysta manydami, kad jei augintinis nenori, lauke būti ir nereikia. Tuomet šuo dienų dienas tūno namuose, dažniausiai ima tukti dėl sumažėjusio fizinio krūvio bei sulėtėjusios medžiagų apykaitos, taip susidaro užburtas ratas.
Žinoma, pagyvenęs šuo nebegali pakelti tokių krūvių, kokius galėdavo jaunas. Tačiau judėjimas gryname ore jam būtinas. Tai gerina širdies, plaučių darbą, aktyvina organizmo imuninę sistemą.
Todėl krosus ar bėgimą paskui dviratį reikėtų pakeisti ramiais pasivaikščiojimais, leisti šuniui pailsėti ir judėti tiek, kiek jis pats nori ir gali.
Nereikėtų ilgai būti lauke, kai drėgna ir vėjuota, atsargesniems derėtų būti ir dėl maudynių, mat vyresni šunys daug greičiau peršąla.
Tačiau, kai oras geras ir šilta, būkite lauke kuo daugiau, net jei keturkojis tiesiog tingiai gulės ant žolytės.
Pagrindinė taisyklė: neverskite šuns lakstyti ar šokinėti, jei jis greitai pavargsta. Geriau išveskite jį dažniau, bet trumpiau. Užsisėdėję namie bei nebūnantys gryname ore šunys sensta daug greičiau, jų imunitetas silpsta, o tada ir ligos kimba dažniau.
Taip pat nepamirškite, kad senas šuo prasčiau mato bei girdi, lėčiau reaguoja į komandas, todėl lauke reikėtų būti atsargesniems ten, kur daug mašinų, kitų šunų ar žmonių.
Kamuoja ligos
Kartais šuo nenori judėti dėl skaudančių sąnarių, besivystančių osteochondrozinių ar osteoartritinių procesų.
Skausmai ypač paūmėja besikeičiant orams, drėgnu metu.
Veterinarijos gydytojas gali parinkti tinkamą preparatą, malšinantį senatvinius skausmus bei uždegimus, todėl nereikėtų versti šuns kentėti.
Dažniausios pagyvenusius šunis kamuojančios ligos – tai jau minėtosios sąnarių bėdos, įvairūs navikai, širdies, kepenų, inkstų veiklos sutrikimai, diabetas, dantų konkrementai bei pe-riodontitas, gimdos bei prostatos susirgimai.
Visų šių ligų atsiradimą skatina bei gydymą sunkina labai dažnai pasitaikantis antsvoris.
Senų šunų elgsena taip pat gali šiek tiek keistis. Jie gali tapti irzlesni arba kaip tik labai meilūs, gali šiek tiek primiršti dresūrą bei gero elgesio taisykles.
Todėl nereikia pykti, jei kartais augintinis ne iš pirmo karto išgirsta komandą, neiškenčia ilgiau neišvestas į lauką ar užsimiršęs pačiumpa kokį nors draudžiamą skanėstą.
Pagyvenę šunys tikrai nori kuo daugiau šeimininko dėmesio bei švelnumo, juk jie buvo ištikimi draugai daugelį metų. Todėl šeimininkams derėtų pasistengti suteikti savo augintiniams jaukią ir lengvą senatvę.
Pagyvenusių šunų simptomai, keliantys susirūpinimą:
• staigus svorio kritimas ar priaugimas
• padidėjęs troškulys
• gausesnis šlapinimasis
• pakitęs apetitas
• viduriavimas ar vėmimas
• kosulys
• nemalonus burnos kvapas