Tėvams – alternatyvų bausmėms paieškos

Šį mėnesį vėl plačiai skambėjo raginimai tėvų ir vaikų santykiuose vengti smurto.

Tokia žinia siekta priminti, kad daugelio mūsų krašto gyventojų sąmonėje mažųjų auklėjimas vis dar neatsiejamas nuo fizinių bausmių. Tačiau kova prieš smurtą taip ir liks bevaisė, jei neskirsime reikiamo dėmesio pažinti tinkamus bendravimo modelius ir juos populiarinti.

Tėvai pasimetę

Susidūrę su vis stiprėjančiais vaiko teisių gynėjų balsais, dalis tėvų pasijuto labiau pažeidžiami.

Vieni išgyvena dėl griaunamo vyresniųjų autoriteto. Kiti nuogąstauja, kad fizinių bausmių atsisakymas paliks suaugusiuosius be veiksmingų auklėjimo „ginklų”.

Dar kiti tiesiog piktinasi laisvės be atsakomybės sampratą iš kai kurių suaugusiųjų perėmusiais nepilnamečiais ir reikalauja sugrįžti prie griežtos rankos politikos.

Tenka pripažinti, kad dauguma iš mūsų patys buvome auklėjami rykštės dvasia.

Tad net ir išgirdus paraginimą atsisakyti iš kartos į kartą perduodamo „rimbo ir meduolio” principo, kai kuriems tėvams sunku atrasti kitokios elgsenos modelius.

Tačiau kelio atgal nėra, todėl vis dažniau su vaiko auklėjimo sunkumais susidūrę tėvai ieško specialistų pagalbos.

Kai kurie iš jų puoselėja iliuziją, kad psichologas padės „sutaisyti” vaiką, tad kiek sutrinka išgirdę pasiūlymą pradėti pokalbį nuo savo jausmų.

Jausmų pripažinimas

Pirmas žingsnis geresnių santykių link – įvardinti savo jausmus tiek sau, tiek aplinkiniams.

Kartais suaugusieji išsigąsta stiprių emocinių reakcijų, nes jie nenori pripažinti, kad bendraudami su vaiku patiria ir neigiamus išgyvenimus.

Atsidūrę šalia sunkiai valdomų vaikų, tėvai gali pasijusti bejėgiai. Ši būsena dažnai kyla tuomet, kai suaugusieji išsemia savo poveikio priemonių arsenalą ir nebežino, kaip daryti įtaką vaiko elgesiui.

Šalia mažųjų smarkuolių esantiems suaugusiems žmonėms neretai prireikia šventųjų kantrybės, tad jie lengvai gali perdegti ir užsikrėsti beviltiškumu.

Tuomet nevilties tamsoje paskęsta tiek gerosios vaiko savybės, tiek pastangos konstruktyviai spręsti konfliktines situacijas.

Netinkamai besielgiančių atžalų tėvams lengva ranka prilipdomos „blogų tėvų” etiketės, tad iškreiptas savęs vaizdas gali tapti dar vienu įtampos šaltiniu.

Be to, beveik visus tėvų ir vaikų konfliktus lydi daugiau ar mažiau išreikštas abipusis pyktis.

Pripažinę tiek teigiamus, tiek neigiamus savo jausmus, galėsime daugiau dėmesio skirti tinkamai jų raiškai.

Reikli meilė

Gerų tėvų ir vaiko santykių pagrindas – besąlygiška meilė vaikui.

Jos esmė slypi nuostatoje, kad vaiko asmenybė turi būti priimama be jokių išankstinių sąlygų.

Deja, tėvai mėgsta skelbti ultimatumus, grasindami vaikui jo nebemylėsią.

Šiuo atveju mažieji gauna žinią, kad pasaulis yra nesaugus, arba dar vieną patvirtinimą, kad neatsakingai pasakyti suaugusiųjų žodžiai dažnai yra beverčiai.

Kai vaikas jaučiasi mylimas ir saugus, galima reikalauti, kad jis laikytųsi tam tikrų ribų. Kai kurie tėvai baiminasi drausminti savo atžalas, tačiau toks jų elgesys ilgainiui vaikui tik kenkia.

Kuo anksčiau mažieji supras, kad aplinkiniai taip pat turi savo norus ir poreikius, tuo lengviau jiems bus sutarti su kitais.

Tad jau nuo mažens vaiką reikia pratinti prie minties, kad kartu gyvenantys žmonės privalo derinti savo interesus.

Tačiau jokiu būdu nereikėtų reikalauti, kad vaikas atsisakytų savo poreikių.

Svarbu atrasti pagrindinius mažojo elgsenos motyvus – jį užvaldžiusius jausmus, norus ir reikmes.

Tad kai vaikas elgiasi netinkamai, suaugusieji galėtų padėti jam įsisąmoninti tokio elgesio priežastis ir mokyti jį savo norus reikšti labiau priimtinu būdu.

Alternatyva bausmei

Daugelis psichologo patarimų ieškančių tėvų neįsivaizduoja realios alternatyvos bausmėms.

Neretai fizines bausmes pakeičia įvairios vaiko laisvę suvaržančios nuobaudos, pavyzdžiui, prasikaltęs vaikas neišleidžiamas į kiemą ar jam uždraudžiama žiūrėti televizorių.

Deja, priimdami suaugusiųjų primestus apribojimus mažieji dažnai nejaučia atsakomybės už savo netinkamą elgesį ir nesistengia jo pakeisti.

Efektyvesnis vaiko elgesio ribų nustatymo būdas yra natūralių pasekmių metodas. Jo esmė – sudaryti sąlygas mažiesiems patiems pajusti vieno ar kito savo pasirinkimo pasekmes.

Šiuo atveju pabrėžiamas vaiko savarankiškumas, galimybė pasirinkti ir atsakomybė už savo pasirinktą veiksmą. Tad tėvų vaidmuo daugiausia apsiriboja vaiko norų įvardinimu, konkrečių ir aiškių reikalavimų iškėlimu bei galimų pasekmių vieno ar kito poelgio atveju pristatymu. Svarbu, kad, vaikui pasirinkus, suaugęs nedelsdamas leistų jam betarpiškai pajusti savo pasirinkimo pasekmes.

Mokytis tėvystės

Nuolat besikeičiančiam gyvenimui siūlant daugybę elgsenos modelių ir scenarijų, mokymasis tampa viena iš efektyvios tėvystės sąlygų. Svarbu suvokti, kad buvimas motina ar tėvu yra nesibaigiantis procesas, kurio metu auga tiek tėvai, tiek jų vaikai. Norėtųsi, kad suaugusieji labiau įsiklausytų į mažuosius, nes vaikų elgsenoje galime ne tik atpažinti jų norus ir poreikius, bet ir pamatyti savo silpnąsias vietas.

Jas pridengdami agresyvumu galime pakenkti tiek sau, tiek kitiems, tad turėtume skirti daugiau laiko ir dėmesio savo santykių su mažaisiais puoselėjimui.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Vaikai su žyma , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.