„Kiek jums reikia apsivilkti marškinėlių, kad Lietuvoje nebūtų šalta?”

Kovo antroje pusėje, kai Lietuvoje dar nekvepėjo pavasariu, penkiolika alytiškių išskrido į Keniją – į patį karščiausią tenykštį mėnesį. Grupė keliavo per kelionių agentūrą „West Express”, tačiau savarankiškai – be vadovo. Tikriausiai „formalioji” kelionė būtų buvusi komfortabilesnė, labiau tausojanti jėgas, bet alytiškiai pamatė gerokai daugiau, nei būtų išvydę keliaudami agentūrų siūlomais maršrutais. O, beje, savarankiškumas ir kainavo pigiau. Na, ir kas, kad kelionė ilgėlesnė, per Londoną, užtat buvo proga pasižvalgyti po Didžiosios Britanijos sostinę. O jau Kenijoje gyventi ant Indijos vandenyno kranto – daug romantiškiau nei prabanga tviskančiuose viešbučiuose.

Kuo traukia Kenija?

Viena iš alytiškių keliautojų grupės Onutė Berškienė sako kažkur skaičiusi, jog Kenija – tai kraštas, kuriame galėtų atostogauti dievai. Šiaip jau daugeliui mūsų Kenija, ko gero, pirmiausia asocijuojasi su safariais, įspūdingais nacionaliniais parkais ir žvėrių gausa juose. Ši Afrikos valstybė ir didžiausias pajamas gauna iš safarių turizmo, antrojoje vietoje – gėlių verslas, trečiojoje – kavos ir arbatos eksportas. Kenija egzotikos mėgėjus stebina laukiniškumu, pribloškia skurdu…
Šioje šalyje yra 55 nacionaliniai parkai. Suprantama, per vieną kelionę įmanoma aplankyti vos kelis – ir dėl laiko stokos, ir finansiniais sumetimais. Jie savitai žavūs natūralumu: žmogaus įsikišimo pėdsakai čia kuo mažiausiai pageidautini. Štai nuvirto medis – ir paliko toks, kai kur boluoja kritusio ar plėšrūnų sudraskyto gyvūnų skeletai. Keliautojams kartą atsivėrė itin natūralistiškas vaizdas: liūtai buvo ką tik nukovę buivolą, aplink dar telkšojo šviežias kraujas, dryksojo iškąsti viduriai. Kur kas malonesni rakursai – upėje besimylintys hipopotamai, brėkštant iš miego bundančios antilopės, tingiai besiraivančios gazelės, nepaprastai gražūs „raudonieji” drambliai, aukščiausi pasaulio gyvūnai – elegantiškosios žirafos…
Vienas įspūdingiausių reginių – „vaikščiojantis” Indijos vandenynas. Per atoslūgį Indijos vandenys, ką tik buvęs tau prie pat kojų, akyse traukiasi per kelis šimtus metrų. Smalsiam žvilgsniui atsiveria vandenyno dugnas su keistais, gražiais augalais, jūros ežiais, iš smėlio besikapanojančiais krabais – jų daugybė…

Sąskaitos už būtas ir nebūtas paslaugas

Be žavingų įspūdžių, alytiškiai patyrė ir ne tokių malonių staigmenų. Įsitikino, kad kai kuriems dalykams, nutinkantiems Afrikoje, sunku pritaikyti elementarius logikos dėsnius, o dažnai ir neįmanoma įrodyti savo teisumo. Tiems, kurie savo kelionių kursą bent jau svajonėse kreipia į Afriką, ponia Onutė pataria būti itin budriems aptarnavimo srityje.
Viešbučio (jame, beje, pirmąkart buvo apsistojusi tokia didelė grupė iš Lietuvos) gyventojams kasdien nereikia atsiskaitinėti grynaisiais pinigais. Užsisakai, pavyzdžiui, gaiviųjų gėrimų ar nusiperki pažintinę kelionę, tau išrašo sąskaitą, ją patvirtini savo parašu. Tokia sistema atrodė visai normali iki paskutinės viešnagės Kenijoje dienos… O tada beveik visi grupės nariai buvo šokiruoti gavę didokas sąskaitas už jiems suteiktas paslaugas – kai kuriomis apskritai nesinaudojo. Niekas nebūtų aiškinęs dėl 10-20 eurų, bet sąskaitos buvo padidėjusios 100-120 eurų, vienos šeimos sąskaita sumušė visus rekordus – buvo paprašyta sumokėti 400 eurų daugiau nei priklauso.
Alytiškiams dėl tikrovės neatitinkančių sąskaitų su viešbučio administracija teko aiškintis iki vidurnakčio. Viskas baigėsi sėkmingai, tačiau paprakaituoti teko.
Nereikia manyti, kad taip pasielgta tik su lietuviais. Tokių pat nuotykių pasakojo patyrę ir viešbutyje kartu gyvenę anglai bei italai.
Patarimas keliausiantiesiems į Afriką: reikalaukite sąskaitą išrašyti asmeniškai ir kruopščiai rinkite visus gaunamus kvitus.

Antsvoris ir skrydis per Bazelį

Alytiškiai drauge su kitais daugiau kaip dviem šimtais keleivių į Keniją iš Londono keliavo užsakomuoju reisu. Po dviejų savaičių ši turistų minia susitiko Mombasos oro uoste skristi namo. Tačiau skrydis be didelių aiškinimų, puse lūpų užsiminta, jog dėl techninių kliūčių, atidėtas parai. Turistais buvo pasirūpinta – jie apgyvendinti viešbutyje, taigi labai piktintis lyg ir nebuvo kuo. Tik keliauninkams iš Alytaus kilo rūpesčių dėl skrydžio iš Londono į Vilnių – tapo aišku, kad turimais bilietais jie jau negalės pasinaudoti.
Reikėjo kaip nors kepurnėtis iš padėties. Čia derėtų pasakyti, kad O. Berškienė vadovauja agentūros „West Express” Alytaus biurui. Ji tuoj susisiekė su savo alytiškėmis kolegėmis. Šios daug triūsė, kad grupės nariams būtų rezervuoti nauji bilietai ar pakeisti turimi.
Būsimiems keliautojams pravers ir informacija dėl bagažo svorio. Pasak O. Berškienės, į didelius, transatlantinius skrydžius leidžiama pasiimti 23 kilogramus bagažo. Ponia Onutė bendrakeleiviams buvo išdalijusi rekomendacijas, kuriose rašoma, jog po 25 kilogramus visi gali vežtis be rūpesčių. Skrendant į Keniją dėl bagažo jokių nesklandumų nekilo, rankinis bagažas sveriamas nebuvo. Grįžtant paaiškėjo, kad leidžiamas bendras svoris, t. y. su rankiniu bagažu, – 23 kilogramai. Už kilogramą antsvorio reikia mokėti 7,5 euro (arba atitinkamai kita valiuta). Prie kasos susimokėti už antsvorį nutįso tarptautinė eilė…
Staigmenos vis dar nesibaigė. Lėktuvui dar net nepakilus į orą, buvo pranešta, kad skrendama į … Bazelį.
Kodėl? Niekas nesiteikė aiškinti. Šiame Šveicarijos mieste nusileidęs pusvalandžiui, orlaivis keleivius toliau sėkmingai nuskraidino į Londoną.
Šios ne visai malonios turistinės smulkmenos pateiktos būsimiems keliauninkams persergėti, kad gali nutikti ir taip. Apie jas Kenijoje lankęsi alytiškiai nemėgsta kalbėti, tačiau kiekvienas jų gali valandų valandas pasakoti malonius kelionės įspūdžius. Prisiminti tikrai yra ką. Vis dėlto net vaizdingiausias aprašymas to, kas keliautojų patirta, neatstos autentiško pasakojimo. Tad „Alytaus naujienų” atsakingoji sekretorė Rūta Jasionienė maloniai sutiko skaitytojams atskleisti savo kelionės dienoraštį.

***

Po beveik 9 valandų nakties skrydžio artėjame prie Mombasos, antrojo pagal dydį Kenijos miesto, kuriame su priemiesčiais gyvena apie 1,5 mln. žmonių. Nors, kaip pajuokavo bendrakeleivis Raimondas Ribačiauskas, kas ten juos visus suskaičiuos. Per daug nevargindama savęs skaičiais įsidėmiu, kad Kenijoje – daugiau kaip 30 mln. gyventojų, sostinėje Nairobyje – arti 3 mln. Todėl vėliau kenus ne kartą juokins mūsų Lietuva, kurioje – iš viso 3 mln. gyventojų.
Viešbučio Watamu tarnautojas niekaip negalės patikėti, kad esame nepriklausoma valstybė ir netgi (!) turime savo tarptautinį telefono kodą +370. „Ar Lietuva – Šveicarijos dalis?” – perklaus ir viešbučio Mombasoje, kuriame gyvensime atidėjus skrydį, darbuotojas, kai, pasinaudodama kelionę organizavusios kompanijos „African Safary Club” padovanotomis nemokamomis 2 minutėmis, bandysiu skambinti į namus.
O kol kas lakūnas praneša, kad neseniai kirtome pusiaują, Mombasoje mūsų laukia geras oras, šviečia saulė, +26.

***

Ką reiškia populiarusis „poli, poli” (lėtai, lėtai), suprantame laukdami eilėje Kenijos vizų. Migracijos tarnybos darbuotojas neskuba, iš lėto apžiūri pasą, šypsosi, gal tik pinigus greičiau paima ir vėl iš lėto išduoda lapelį, kad Ruth sumokėjo 50 JAV dolerių. Pavardė nesvarbi.
Jeigu atvykai su grupe, vizą gauni be problemų. Bet, sako, jeigu atvažiuoji savarankiškai, gali pasiteirauti asmens, pas kurį vyksti, vardo, pavardės, telefono numerio. Taigi geriau turėti pažįstamų, matyt, Kenijos pareigūnams dar nelabai suprantama, kad nenuoramos keliautojai gali patys apsigyventi viešbutyje ir savarankiškai blaškytis po šalį. Šią informaciją vėliau išgirsiu iš safario vairuotojo.
Pagaliau visų pasuose jau yra Kenijos viza. Važiuosime iki Watamu ant Indijos vandenyno kranto. Lagaminai keliauja ant autobusų stogų – visai kaip filmuose. Prasideda nuotykiai: dviese netelpame į autobusą, kuris veža likusius grupės narius, vyksime kitu. Čia iškart praverčia praktinis patarimas turėti smulkių pinigų – po dolerį, eurą ar svarą. Valiutų kursą vietiniai žino gerai, todėl už ant stogo užkeltą lagaminą labiausia džiaugiasi gavę svarą sterlingų.
Aš daviau du svarus, už bendrakeleivę Aušrą Pavilonytę ir save, kadangi daviau aš, buvau pasodinta į geresnę vietą (priekyje) autobuse. Tiesa, bevažiuojant jis sugedo ir teko laukti kito. Užtat turėjome galimybę pasigrožėti (ir pačiupinėti) agavų ir palmių sodinukų laukais. Iš arti apžiūrėjome ir paglostėme baobabą. Atvažiavęs kito autobuso vairuotojas nuolat kartojo: „Juk nieko neatsitiko, tiesa?” Iš tiesų – nieko neatsitiko, smulkmena – sugedo autobusas, atvažiavo kitas ir nuvežė. Mums, europiečiams, toks požiūris!

***

Pirmos valandos Kenijoje. Keistas jausmas – viskas, ką matei per televizorių, čia tikra: platybė, iš molio drėbtos trobelės, šiukšlės, smarvė, moterys su milžiniškais nešuliais ant galvų, autobusą besivejantys vaikai, prašantys saldainių ir pinigų („sweets, sweets, give me money”), gausybė ožkų ir į kalnų ožius panašių karvių. Ir karštis. Toks, kad net kai kurie vietiniai nuo saulės slepiasi po skėčiais.
Pagaliau mes Watamu. Gyvensime nameliuose, kurių stogai dengti kokosinių palmių šakomis. Aplink žaliuoja žolytė, auga aukštos afrikietiškos kokosinės palmės. Į pievelę įsmeigtos kelios lentelės „Keep out of the grass”. Jeigu žolės nelaistytų, viešbučio aplinka būtų afrikietiška – išdeginta.
Kovas – pats karščiausias mėnuo Kenijoje. Balandžio viduryje prasidės liūtys, kelis kartus trumpai lis dar ir mums esant šioje šalyje. Girdėsime ir griaustinių – vietiniai paaiškins, kad tai rodo, jog artėja liūtys. Mėnesius besitęsiančias liūtis kenai vadina „rains” (lietūs), o kelių valandų lietų, kurį mes laikytume stipria liūtimi, jie įvardija kaip „shower” – dušas.
Namelio viduje – baldakimu nuo uodų ir kitų mašalų apgaubtos lovos. Kondicionierius, tualetas, dušas, gyventi galima. Ypač kai pro langą matyti Indijos vandenynas. Svajonė – pasėdėti ant pasaulio krašto nuleidus kojas į Indijos vandenyną – pildosi tolimame Watamu kaime Afrikoje.

***

Viešbutis priklauso kompanijai „African Safary Club”. Jos įkūrėjas, kaip sakė vienas safario vadovų, ponas Ruddy iš Šveicarijos. Jis 1967 m. pirmąkart atvyko į Keniją kaip turistas su žmona, mažu sūneliu ir draugais. Ir ėmėsi verslo – nusipirkęs du automobilius, pats pradėjo vežioti atvykėlius į savaną. Ponas Ruddy dar gyvas. Šiemet vasario pabaigoje buvo atvykęs pasižiūrėti, kaip atrodo jo iš masajų nuomojamos valdos.
„African Safary Club” – viena iš trijų didžiausių Kenijos safarių organizavimo firmų. Pagrindinė jos būstinė įsikūrusi Šveicarijoje, Bazelyje, turi atstovybę ir Mombasoje. Jai priklauso ir 233 vietų lėktuvas „Airbus”, kuriuo mes skridome iš Londono į Mombasą ir grįžome atgal.

***

Kenija gyvena iš turizmo ir žemės ūkio. Jeigu kenas nuskriaustų turistą, gautų 16 tūkst. Kenijos šilingų (netoli 3 tūkst. JAV dolerių) baudą arba būtų nubaustas 6 mėn. kalėti. Kalėjimas truputį kitoks, negu mes esame įpratę, – čia auklėjama darbu: beveik be vandens ir normalaus maisto kerti krūmynus. Kaip jie patys sako – važiuoja į „bushes”. Matėme ir mes tuos brūzgynus, į kalėjimą nenorėjome nė vienas!
Kenijos gyventojai sunkiai suvokia mūsų keliavimą. Jie vis teiraudavosi, ar čia mes atvykom su šeima. Kenai mano, kad mes turėtume keliauti šeimomis: tėvai, vaikai, dėdės, tetos, seneliai, pusbroliai, jie kitaip neįsivaizduoja. Dažnai klausdavo, kur mūsų vyrai. Į mūsų atsakymus – namie, įtariai linguodavo galva, kad neįmanoma, jog žmona viena kažkur, ir mostelėdavo rankomis – už vandenyno, keliautų. Ji turi sėdėti čia, prie kojos.
Į Midi įlanką plaukėme keturiese: Aušra, gydytoja Marytė Balkelienė, jos dvylikametis anūkas Tadas ir aš. Kenai manė, kad Marytė – mūsų mama, o mes jos vaikai, nes esame visi labai panašūs (!) ir mus, keliaujančius su visa šeima, gerbė!

***

Yra toks afrikiečių posakis: „Kas rytą Afrikoje prabunda antilopė. Ji žino, jog turi bėgti greičiau už liūtą, kad tas jos nesudraskytų. Kas rytą Afrikoj prabunda liūtas. Jis žino, jog turi bėgti greičiau už antilopę, kad nenugaištų iš bado. Nėra jokio skirtumo, ar tu esi antilopė, ar liūtas. Rytą, vos prabudęs, tu privalai bėgti”. Jei esi turistas, išsileidęs į safarį, tik prabudęs, tu privalai važiuoti.
Kaip rašė daugelį metų Kenijoje gyvenusi Karen Blixen, safaris yra ta vieta, kurioje pamiršti visas nuoskaudas, ta vieta, kurioje dėkoji Dievui, kad dar esi gyvas ir gali visa tai matyti. TAI – tai dramblius su drambliukais, upėje besimylinčius hipopotamus, liūtus, nusukusius sprandą buivolui ir suėdusius, kas skaniausia, – vidurius; pavojingiausius savanos gyventojus – buivolus, kurie gali pulti nelaukdami, kol jiems reikės gintis, impalas, tomsono gazeles, antilopes, zebrus, virš akacijų kyšančias masajų žirafas (masajų – nes aukštos), beždžiones, „Kenijos ekspresus” – šernus, gražuoles gerves, flamingus, daugybę kitų, kaip gaila nepažįstamų, paukščių.
Daugeliui mūsiškių gražiausios buvo žirafos. Man – drambliai, ypač „raudonieji” Tsavo East parke. Raudoni jie dėl to, kad maudosi raudonose Afrikos žemėse.

* * *

Fantastiniai vaizdai savanoje, kai teka saulė. Ypač Kimanos parke, Kilimandžaro papėdėje. Kalnai keičiasi kas minutę, matai tai vieną viršukalnę, tai kitą. Kilimandžaras – užgesęs ugnikalnis. Kaip sakė safario vadovas, jis vėl turėtų išsiveržti po 100 metų. Tai ir didžiausias pasaulyje atskiras kalnas, kurio skersmuo 64 kilometrai. Jis labai pamėgtas alpinistų, nes yra net 6 skirtingo sudėtingumo maršrutai, kaip pasiekti viršukalnę.
Kimanos parke auga medis, po kuriuo, kaip teigiama, sėdėjo į Keniją pirmąkart atvažiavęs E.Hemingvėjus ir rašė „Kilimandžaro sniegynus”. Antrą kartą (ir vėliau) į šią šalį jis jau važiavo kaip medžiotojas ir šaudė žvėris.
Dabar to medžio paunksnėje – E.Hemingvėjaus muziejus.

* * *

Kuo rengtis važiuojant į safarį? Geriausia bridžiais, nors ir parašytas patarimas mūvėti ilgomis kelnėmis, patikėkite – karšta. Megztinio ar kito drabužio ilgomis rankovėmis prisireikia ankstyvais rytais ir vakarais. Mano asmeninis atradimas – „Jotvingyje” pirktos futbolininkų kojinės, puikiai saugojusios nuo mašalų ir vėsos.
Pavažiavus į Kenijos gilumą, pakilus maždaug 1150 km virš jūros lygio, oro temperatūra siekia +23 laipsnius. O Afrikoje tai jau nekaršta! Kaip juokavo ponas Albinas Jasiulevičius, na dar taip nebuvo, kad kas vidury Afrikos sušaltų, bet mums megztinių jau reikėdavo.

Praverčia purškalai nuo uodų ir kitų bjauriai kandančių mašalų – safaryje vakarais jie tiesiog ėda! Kaip padarė išvadą viena bendrakeleivė, Afrikoje uodai nezvimbia, jie iškart kanda!

Dar vienas – moteriškas – patarimas: net ir išvažiavus į safarį, eiti vakarieniauti maloniau su sijonu. Atsibosta kelnės nuo ryto iki vakaro.

* * *

Jeigu nori pažinti Keniją, vietiniai safarių vairuotojai siūlo važiuoti į maždaug 20 dienų safarį per visą šalį. Samdai vairuotoją-vadovą, šis sudaro maršrutą, policininką ir važiuoji, važiuoji. Mums pasakojo apie dvi taip keliavusias vokietes. Kad būtų pigiau, jos gyvendavo palapinių viešbučiuose, valgydavo pravažiuojamų miestelių europietiško maisto restoranuose, nes viešbučiuose visada brangiau. Pats žvėringiausias Kenijos parkas – Masai Mara. Bet jei norėsite jį pasiekti iš miestelio prie vandenyno, kainuos ne mažiau nei 700 JAV dolerių. Apskritai safarių kainos prasideda nuo 200 su trupučiu JAV dolerių – tiek atsieina dviejų dienų ir vienos nakties išvyka į savaną.
Dieną saulė Afrikoje visuomet tau kabo virš galvos. Greitai pateka, galima sakyti, per 5 minutes, taip pat greitai ir nusileidžia. 6.15 val. šviesu, o 19 val. jau visiškai tamsu, kaip naktį; 21 val. akys lipte limpa. Kai vieną vakarą, visą dieną praleidus neaprėpiamoje savanos platybėje, dar norėsis veiklos, tesugebėsiu angliškai perskaityti tris eilutes viešbutyje esančio Naujojo Testamento…

* * *

Per visus kaimus, esančius šalia Kilimandžaro, teka upės, kurių vanduo – rudas rudutėlis. Beje, iš čiaupo irgi toks bėga. Pripranti ir prausiesi, plauni galvą.
Vanduo toks dėl labai paprastos priežasties – lietus plauna susikaupusias dulkes. Vietiniai geria vandenį iš šaltinių, kurie atbėga iš Kilimandžaro. Labai nori, kad pasakytum, jog šaltinio vanduo šaltas šaltutėlis. Bet iš tiesų taip nėra, Lietuvoje ne kartą teko maudytis tokio vėsumo ežeruose ar Baltijos jūroje. Šaltinių vandenį vartoja ir maistui gaminti. Jį plastikiniuose induose, užsikėlusios ant galvos, parsineša moterys. Kai Kilimandžaro papėdėje kerta medžius, jo viršūnėje tirpsta sniegas. Jeigu iškirstų visus medžius, ant kalno nebeliktų sniego, tada neturėtų ir vandens. Kai šią safario vadovo pateiktą informaciją jau grįžusi į Lietuvą pasakosiu vienam gamtininkui, jis suabejos jos teisumu, bet tebūnie – man patiktų, jei galėčiau bent mintyse tirpdyti viršukalnių sniegą.

***

Paskutinę safario dieną apsilankome masajų kaime. Masajai – tokia pat vizitinė Kenijos kortelė kaip ir laukiniai žvėrys. To kaimo toks darbas – būti tradiciniu masajų kaimu, kitaip jis nebūtų įdomus turistams. Daugelis „parodomųjų” kaimų vadų yra baigę aukštuosius mokslus, mieste turi gražius namus, bet savo „laukinį” vaidmenį atlieka stropiai. Puošiasi masyviais auskarais, spalvotų karoliukų antkakliais ir apyrankėmis, dėvi kojų papuošalus, gaubiasi raudonos, mėlynos spalvų apsiaustais, mazgu surištais ant peties. Kūną dažo ochros spalvos moliu ir riebalais. Tokia pat spalva dažo ir plaukus, tik ištekėjusios moterys galvą nusiskuta ir nublizgina raudonu moliu.
Vyrai avi įdomius „batus” – iš padangos išpjautas padas suvarstomas raišteliais.
Masajų puošmena ir didelės, maždaug 3 cm dydžio, skylės ausyse.
Kaimo moterys su vaikais pasitinka mus dainomis, ima už rankos. Priimame žaidimo taisykles ir jau siūbuojame kartu, retsykiais šoktelėdami į viršų, netgi bandome dainuoti. Žvelgiame į jų veidus, bandydami atspėti amžių. Vėliau sužinosime, kad masajai gyvena 70-80 metų. Kaip ir visur, moterys ilgiau. Pasakojo, kad viena senolė sulaukė 120 metų.

***

Masajai čia gyvena kone pirmykštį gyvenimą. Savo elipsės formos trobas stato iš pelenų, vandens ir mėšlo. Name – mamos ir papos miegamasis (neįsivaizduojama, kaip jame telpa aukšti masajų vyrai), nieko nėra nei pasikloti, nei užsikloti; virtuvė, kurioje keli metaliniai indai ir iš akmenų padarytas ugniakuras; toliau – vaikų miegamasis, šie visi miega kartu ant patiestos galvijų odos.
Namus masajai perstato kas ketverius metus, remontuoja po kiekvienos liūties. Kai lankėmės, jau šiek tiek palydavo prieš artėjantį liūčių sezoną, todėl matėme ir civilizacijos apraiškų – ant stogo buvo užtiestas celofano gabalas, kad į būsto vidų nebėgtų vanduo.

***

Tradiciškai masajai savo turtą matuoja galvijų kaimenės dydžiu. Ir savo būsimai žmonai jaunikis privalo padovanoti karvių bandą (teisę vesti gauna vyras, turintis 20 gyvulių). Arba liūto kailį. Liūtą būtina medžioti vienam ir nudurti ietim. Jo kailis tampa jaunosios poros vestuviniu guoliu. Masajai tiki, kad tik ant tokio guolio pradėtas vaikas gims stiprus ir drąsus. Bet mūsų dienomis kailis, ko gero, keliauja iš šeimos į šeimą, nes liūtų yra tiek, kad dauguma masajų liktų nevedę.
Nors dabar masajai tik galvijų augintojai, o ne medžiotojai ir kariai, jie vieninteliai gali nešiotis savo tradicines ietis. Jeigu su šaltuoju ginklu eitų kitas Kenijos gyventojas, policija jį iškart areštuotų.
Masajai tebevaldo ir žemes, jie išsaugojo savo nuosavybę. Kompanija „African Safary Club” nuomoja žemę iš masajų, tuos plotus, kur įrengti žvėrių rezervatai ir organizuojami safariai, taip pat.

***

Pagrindinis masajų maistas iki šiol – galvijų pienas, sumaišytas su jų krauju. Kartu keliavę gydytojai sakė, kad šis „patiekalas” labai maistingas, su juo gauni visus organizmui reikalingus vitaminus. Valgo ir mėsą, gretimame kaime perka daržovių.
Masajų kaimui vadovauja moteris – Masai Mama, nes vyrų nuolat nėra, jie klajoja ganydami galvijus arba dirba kitur. Vieną dieną mes negalėjome važiuoti į kaimą, nes būtent tada ir vyko Masai Mamos rinkimai, virė aistros, ir į turistus jiems buvo nusispjauti.
Už kelionę į masajų kaimą kiekvienas mokėjome po 4,5 euro. Visi šie pinigai atitenka masajų kaimui. Kas dvi savaites į viešbutį ateina Masai Mama ir pasiima surinktas lėšas.

***

Dantis masajai valo akacijos šakele. Krapštydamasi ja dantis mus pasitiko Masai Mama.
Visas ligas gydo patys. Nors sako, kad tarp jų šamanų nėra. Miestelyje gyvenantį daktarą, kurio paslaugos atsieina brangiai, kviečia tik ypatingais atvejais: pavyzdžiui, jei lūžta koja, ranka, jeigu yra „didelė bėda pilve”, kurios jie nesupranta, – taip aiškino, matyt, turėdami galvoje vidaus organų ligų sukeltus skausmus.
Apsilankęs masajų kaime dar turi užsukti ir į jų turgų. Nieko nepirkti būtų blogas tonas. Aš pirkau papuošalą iš karoliukų. Jis buvo persismelkęs tokio specifinio masajiško kvapo, kad iš pradžių į kuprinę nedėjau, net buvo kilusi mintis palikti viešbutyje prie Kimanos. Tačiau dabar Lietuvoje jis tapo labai mielas. Mūsiškiai dar pirko masajų ietis. Mokėjo už jas po 17-20 dolerių.

***

Enciklopedijose rašoma, kad Kenijoje privalomas aštuonmetis mokslas 6-13 metų vaikams. Tačiau kai kuriuose kaimuose tėvai iki šiol neleidžia savo atžalų į mokyklas. Laikosi nuomonės, kad nereikia jokių mokslų, tegul greičiau tuokiasi. Vis dėlto vaikai į mokyklą nori eiti, tik jiems būtinai reikia turėti batus, o juos turi ne visi.
Mokyklas lankantys mokiniai dėvi uniformas. Į vieną jų ir aš būčiau tikusi su savo spalvine gama – tamsiai mėlyni „Audimo” bridžiai ir geltoni „Alytaus naujienų” marškiniai „Neerzinti! Alkanas žurnalistas”.
Lankėmės vienoje, anot vietinių, turtingoje pradinėje mokykloje, remiamoje valstybės. Klasėse tik lenta ir suolai. Bet toje mokykloje yra televizorius, jis laikomas valgykloje, grotuotame narvelyje su spyna.
Mokykla primena internatą, nes čia gyvena ir našlaičiai. Jie mokosi kartu su iš gretimų kaimų ateinančiais vaikais. Kai mes lankėmės, bendrabučiuose gyvenantys tėvų neturintys vaikai pietavo – valgė makaronus, dauguma rankomis. Mokykla turi savo daržą. Kai esi Afrikoje karščiausią mėnesį, suprasti, kas jame auga, nelengva.
Berniukų ir mergaičių gyvenamieji kambariai skiriasi, pastarųjų tvarkingesni, pirmieji miega dviaukštėse lovose. Viena mergaitė sirgo maliarija. Mokytoja sakė, kad ją gydo paracetamoliu, vaistų nuo maliarijos duoda tada, kai turi. O turi retai. Išvis jie į maliariją reaguoja kaip mes į gripą.

***

Viename Kenijos laikraštyje (į juos jie vynioja perkamus suvenyrus, toks savas laikraščio kvapas) perskaičiau skelbimą, kad safario rezervatui reikalingas turizmo vadybininkas. Tarp kitų reikalavimų buvo ir baigtos turizmo, aplinkosaugos ar ekonomikos magistro studijos.
Viešbučių vadybininkai, kelionių organizatoriai – jauni išsilavinę žmonės. Be valstybinės suahelių kalbos, jie dar šneka trimis kalbomis – kita valstybine Kenijos kalba – anglų, taip pat vokiečių ir italų. Trijų minėtų kalbų keniukai mokosi mokyklose. Kai kurie šneka ir prancūziškai. Mokėti tiek daug kalbų jiems reikia kaip iš turizmo gyvenančiai šaliai, Keniją kasmet aplanko daugiau kaip milijonas turistų.
Safarius nuo seno mėgsta anglai, vokiečiai, amerikiečiai, pastaruoju metu atvyksta daug italų. Galima sakyti, kad jie okupuoja Indijos vandenyno pakrantę per visą Keniją ir stato čia savo viešbučius, vilas.

***

Keliaudami padarome išvadą, kad į tolimą svečią šalį reikia vežtis kantrybę, papildomų pinigų, nes jų prireiks tikrai daugiau nei planavote, ir būtinai kalbą. Vykstant į Keniją savarankiškai, be vadovo, reikėtų neblogai šnekėti viena iš užsienio kalbų.

Ką dar pasiimti važiuojant į Keniją?

Neapsieisiu be panegirikos Alytaus „Alitai”. Jos „Pelyno” trauktinė – pats geriausias vaistas nuo virškinimo sutrikimų. Tik vartoti ją reikėtų dažniau nei „Tėve mūsų…” – ryte, per pietus ir vakare.
Be vaistų, padeda ir kokoso pienas. Su specialiomis kilpomis įkopęs į palmę riešutą su malonumu jums nuskins ir prakirs viešbučio tarnautojas, aišku, tikėdamasis už tai dolerio.
Reikia pasiimti ir tikrų vaistų, geriausia antibiotikų, kitokie nuo infekcinio viduriavimo nepadeda.
Nenumokite ranka ir į medikamentus nuo alergijos – išberti gali nuo įvairių vandenyno žolių.
Gerti ar ne vaistus nuo maliarijos – kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Aš gėriau, pirkau juos vaistinėje Alytuje už 58 litus. Bloga nebuvo. Nors kai kurie mūsiškiai sakė, kad tą dieną, kai išgerdavo tabletę nuo maliarijos, būdavo, anot jų, neveiksnūs. Gyvendamas viešbutyje, važiuodamas į safarį, tos maliarijos nė neprisimeni, bet, kai lankaisi masajų kaime ar mokykloje matai ja sergančią mergaitę, supranti, kad ši liga egzistuoja. Tabletes nuo maliarijos geruoju prisimeni ir tada, kai į koją vienu metu įkanda du uodai.
Svarbu nepamiršti kremų nuo saulės, priemonių nuo nudegimų, jų užtenka įprastinių, randamų Lietuvos parduotuvėse. Patyrę keliautojai pataria prieš vykstant į panašius kraštus bent mėnesį pavartoti vitaminų odai. Ji įdegs lygiau ir lengviau ištvers užklupsiančią temperatūros kaitą, kai iš lietuviško žiemiško pavasario pateksi į afrikietišką kaitrą.

***

Maistas viešbučiuose europietiškas. Kai atsibosta mėsa ir Indijos vandenyno žuvis, gelbsti makaronai. Valgyti tikrai užtenka, bet kartais, kai jau pradedi ilgėtis namų, maloniai nuteikia griežinėlis lietuviškos dešros.
Kenijoje paragavau ir krokodilienos. Minkšta ir gan riebi mėsa! Meluočiau, jei sakyčiau, kad valgydama negalvojau apie matytus gyvus krokodilus. Ir gilyn gramzdinau anglų kalbos mokytojos Lenos Jurcaitienės žodžius: „Kai nuvažiuosi, paklausk, kur jie iš rezervatų deda pasenusius krokodilus”. Labai norėjosi tikėti, kad aš valgau ne vieną jų, pakračiusį letenas iš senatvės.
Įstrigo dar vienas patiekalas – jaučių uodegų sultinys. Sultinys kaip sultinys, tik ir čia vaizduotė koją kišo.

***

Kenai žino rusus ir jų polinkį vartoti stipriuosius gėrimus. Žvejai pasakojo, kad rusai, išplaukę žvejoti į Indijos vandenyną, geria daug viskio. Kartą Watamu prekybos centre pardavėjai pagalvojo, kad viena mūsiškė keliautoja irgi yra rusė. Kol bendrakeleivė rinkosi prieskonius, moteris nusprendė apžiūrėti vynus, iš kur jie atvežti, gal yra keniškų, pamanė, kad galėtų kolegoms lauktuvių parvežti. Lentynoje buvo tik Pietų Afrikos Respublikos vynai, todėl toliau tyrinėjo stipresnius gėrimus – kenišką romą, brendį, džiną, degtinę. Užtikusi buteliuką keniškos naminukės, pasiėmė paskaityti etiketės. Ir tuomet išgirdo už nugaros kasininką ir jo padėjėją šnabždantis: „Russian, Russian…”

***

Važiuodamas į Afriką tikiesi, kad kai kas bus pigiau, negu tau tenka mokėti. Štai, pavyzdžiui, keli mūsiškiai susiruošė į žvejybą Indijos vandenyne. Šis malonumas, trukęs nuo šeštos ryto iki pirmos dienos, kiekvienam kainavo po 100 svarų sterlingų. Žvejyba buvo puiki, grįžo labai patenkinti, gyvenime dar negaudę žuvų. Tačiau reikia įvertinti ir kitą dalyką – tokią sumą gali sumokėti ir tik už progą būti pakankintas jūros ligos, tuomet jokia žvejyba nerūpės. Bet tai irgi neįkainojama patirtis.
Apskritai Kenija priminė lietuviškus kooperatyvų laikus – gaminama daug vienodų prekių, atrodo, kad niekas net nesistengia būti originalus. Todėl perkamus suvenyrus verta atidžiau apžiūrėti arba tenka priimti afrikietišką kokybę. Kelios mūsų damos ėjo keisti paplūdimio skarų, nes nusipirktos buvo skylėtos, aš pati ėjau keisti nevienodų suvenyrinio dramblio ilčių.
Bene labiausiai įkyri iš pardavėjų lūpų nuolat skambantis sakinys: „Looky, looky, looky is free” („Žiūrėk, žiūrėk, žiūrėjimas yra nemokamas”). Lyg čia būtų muziejus, o ne paprastas suvenyrų kioskelis! Tą liuki, liuki kenai taria labai minkštai. Žiūrėti leidžia tik į suvenyrus. Man įdėmiau pažvelgus į ant prekiautojos rankų miegantį kūdikį, buvo griežtai pasakyta: „Looky is free, but not to child!” („Žiūrėjimas nemokamas, bet ne į vaiką!”)

***

Sunku suvokti, kad Afrikoje TOKS skurdas. Ir jokia labdara čia nepadės. Afrikiečiai gyvena šia diena, nes rytojus gali ir neišaušti. Dabar vis dažniau tenka išgirsti, kad Afrikai pakenkė jau pati pirmoji labdara, nes tenykščiai priprato gauti, atrodo, kad tu, europietis, privalai duoti.
Ne visi Kenijos gyventojai žino, kiek jiems metų (vienas gidas sakė manąs, jog yra gimęs apie 1970-uosius), bet visi jie labai gerai prisimena veidus, vardus. Pasakai savo vardą, ir kitą kartą susitikęs jau šaukia ir be jokių ceremonijų paprašo, kad paliktum kepurę ar marškinėlius, nes, anot jų, tu gi jau išvažiuoji, ir tau nebereikės. Manęs porą kartų paprašė, kad, kai važiuosiu namo, palikčiau baltą sijoną (kenėms jis buvo labai gražus!) ir, negalėjau patikėti savo ausimis, trofėjinius natūralios odos mokasinus, apkeliavusius jau ne vieną šalį. „Nieku gyvu!” – atsakiau. Bet kai ką ir palikau: porą marškinėlių, batus, firminį „Alytaus naujienų” rankšluostį, puodelį, muilą.
Iš tiesų prašo, kad paliktum ir asmens higienos priemonių. Ponia Elena Andrulionienė pasakojo, kaip džiaugėsi pardavėja, kai jai viena italė padovanojo vienkartinių drėgnų servetėlių veidui. Moterys visur moterys.
Keisti jausmai apima, kai tau iš paskos bėga suvenyrų pardavėjas ir kaulija ką nors nupirkti, prašo jį paremti, sako už tuos pinigus ketinantis pirkti maisto. O kitą dieną sutiktas tas pats jaunikaitis trenkia pagiriomis.
Ponas Albinas Jasiulevičius paskutinę viešnagės Kenijoje dieną vienam prekeiviui padovanojo žiūronus, šis uždarė savo kioską, nes, anot jo, šiandien jau šiek tiek užsidirbo, ir puolė dairytis po pasaulį. Fantastika!
Ponas Albinas buvo pavadintas pačiu geriausiu iš baltųjų žmonių.

***

Kai grįžti iš tokios šalies kaip Kenija, labiausiai trūksta galimybės dar tik atsibundant girdėti vandenyno ošimą, keltis su saule ir dieną pradėti maudynėmis Indijos vandenyse.
Ir niekur neskubėti. Čia labai greitai užmiršti televizorių ir supranti, jog gali gyventi ir be pasaulio kataklizmų. Tiesa, kurį laiką iš inercijos dar norisi kažkur bėgti ir kažką daryti, bet atsitrenki į absoliučią vietinių ramybę. Kai vienąkart būsiu sustabdyta keno klausimo, kur taip skubanti, jo neįtikins mano atsakymas, kad į vandenyną, juk, anot jo, vandenynas čia bus ir šiandien, ir rytoj.
Kita vertus, labai pasiilgsti valytis dantis vandeniu iš čiaupo, o ne vartoti tam nusipirktą butelį negazuoto vandens. Beje, Pietų pusrutulyje net vanduo iš čiaupo į kriauklę subėga sukdamasis į kitą pusę.

***

Su kenais mes kalbėsimės apie skirtingus mūsų pasaulius ir mus juose. Paklausti, ką maną apie mūsų, europiečių, būtį, ar mes, skrisdami tiek tūkstančių kilometrų į Afriką, jiems atrodome gerokai kvaištelėję, svarstys: „Ne, su jūsų pasauliu (suprask, vidiniu) viskas gerai, jei važiuojate pažiūrėti to, apie ką skaitėte ar matėte per televizorių, būtų blogai, jei atvyktumėte tik pirkti”.
Kenijoje priimta sveikintis su kiekvienu sutiktu. Melodingasis „džambo!” („Jambo”, išvertus iš suahelių kalbos, „Labas!”) skamba iš visų pusių. Atsakius ir nusišypsojus iškart mezgasi pokalbis, klausiama iš kur tu atvykai.
Lietuva čia nėra dar tokia žinoma, ir Watamu gyventojas teiraujasi, ar mūsų šalyje žiemą būna sniego. Atsakau, kad taip. Jis neatlyžta ir klausia, ar sniego būna tik kalnuose, ar ir miestuose. Paaiškinu, kad kalnų Lietuvoje nėra, o miestuose sniego būna daug. Tada jis toliau nedrąsiai klausia, kad galbūt toj mano Lietuvoj žmonės negali vaikščioti basi ir žiemą, apsaugok Dieve, turi dėvėti ilgus batus. Patvirtinu ir tai. Keno akyse nenuslepiama nuostaba: „Tai kiek jums tada reikia apsivilkti marškinėlių, kad nebūtų šalta?!”

***

Šiandien, kai pasaulis mini Tarptautinę Afrikos dieną, baigdama šį dienoraštį, užduodu sau klausimą, ar norėčiau vėl atsidurti Kenijoje. Be jokios abejonės, taip. Ir ne tik dėl pažinimo džiaugsmo. Kelionėse, kai esam priversti gyventi dabarties akimirka, mes būnam tikresni. Ir patys sau, ir kitiems.