Tarp angelo sparnų įrėmintos Anapilin išėjusios septynios Lietuvos menininkės šypsosi iš Eglės Kuckaitės instaliacijos „Stebuklas. Kol gaidžiai neužgiedojo”
Instaliacijoje atpažįstami meno pasaulio moterų veidai žvelgia nuo sostinės Šiuolaikinio meno centro lubų. Žemiau – žydros ir aukso spalvos skėčio konstrukciją primenantys krucifiksai – kryžiai, kurių rankenos papuoštos karoliukais. Šie panašūs į rožinius.
„Tai gyvenimo ir kūrybos kryžiai, kuriuos esi pasiryžęs nešti, kai tiki stebuklu šiame pasaulyje, – detalizuoja projekto, eksponuoto Lietuvos dailininkų sąjungos parodoje „Erdvė, plokštuma, kūnas”, autorė, viena žymiausių vidurinės kartos grafikių Eglė Kuckaitė. – Sakoma, kūryba nešioja ant sparnų. Mano pasirinktos moterys jau išėjo Anapilin, bet, dar sakoma, kaip angelai aplanko mus. Pasirinkau aukso ir žydrą spalvas, nes jos simbolizuoja taurumą, augimą, dangų ir viltį”.
Per keturiolika kūrybos metų Kuckaitės darbai eksponuoti daugelyje Europos valstybių, Japonijoje, Kanadoje, Argentinoje. Temų ir stilių įvairove nuolat stebinanti menininkė skynė laurus tarptautinėse parodose Skandinavijoje, Karelijoje ir Europoje.
Ciklas moterims
Instaliacija „Stebuklas. Kol gaidžiai neužgiedojo” – šešta 2005 metais pradėto projekto „Moters paveikslas-personažas lietuvių kultūroje” dalis.
„Grafikos projekto darbų ciklai apibrėžiami ne tik atskirais moters gyvenimo etapais, bet ir skirtingais Lietuvos kultūros laikotarpiais, o svarbiausia – įvairialypiu personažu, kurį stipriausiai pabrėžtų lietuviškos kultūros konkrečios moterys asmenybės”, – apie diskusijas sukėlusį darbą kalba moterų temai ištikima autorė.
Instaliacijoje ratu nuo Julijos Žymantienės-Žemaitės į dešinė juda Konstancija Brundzaitė, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Akvilė Zavišaitė, Domicelė Tarabildienė, Sofija Romerienė ir Marcelė Katiliūtė. Paklausta, kaip rinkosi menininkes, Kuckaitė atsako: „Tai – intuityvus pasirinkimas. Arba tai, kas mane palietė, – jų kūryba ir gyvenimas. Grafikė Katiliūtė, ilgiausiai laukusi meninės stipendijos, kad galėtų vykti į Paryžių, jos taip ir nesulaukė, mirė labai anksti. Kompozitorė Brundzaitė tragiškai žuvo per autoavariją irgi labai jauna. Žemaitė pradėjo rašyti sulaukusi 50 metų, o tai – tikras stebuklas. Kymantaitė-Čiurlionienė, nugyvenusi ilgą gyvenimą, išliko spindintis ir šviesus žmogus. Ji man – išminties simbolis. Dailininkės Zavišaitės parodą Vilniaus rotušėje mačiau dar nebūdama studentė. Įstrigo jos darbų pastelės technika, figūros, ekspresija. Įspūdį padarė Romerienės gyvenimas dar anoje Lietuvoje, vėliau – tremtyje, emigracijoje. Jos tapybos darbai puikiai iliustruoja XX amžiaus pradžios dailės stilių. Su Tarabildienės kūryba susipažinau vaikystėje, kai varčiau menininkės iliustruotas knygas. Gal tada ir pradėjau svajoti apie grafikos meną…”
Instaliacijai paryškinti Kuckaitė pasirinko aktorės Monikos Mironaitės skaitomą pasaką „Dangus griūva”. Ši pasaka įstrigo dar vaikystėje, kai ją sekdavo močiutė.
Krucifiksas – tikėjimo simbolis
Paklausta, kaip sumanė imtis šios trečios instaliacijos-sienos akcijos, menininkė atsako: „Stilių ir formą diktuoja pati idėja. Piešinyje ar estampuose brėžiama linija diktuoja idėjos kryptį. Šioje instaliacijoje krucifiksas-kryžius primena skėčio konstrukciją – gali išsiskleisti ir susiskleisti. Tai ir apsaugos, ir tikėjimo simbolis. Juk sakoma: „Neša savo gyvenimo kryžių”.
Aiškindama, kodėl pasirinko krucifiksą-kryžių, Kuckaitė pažymi, kad kūryba ir menas yra daug emocinių ir proto pastangų reikalaujantis atsidavimas darbui, kaip religijoje – tikėjimas: „Gali kurti tada, kai tiki, kad gali sukurti. Menas ir religija nuo senų senovės buvo greta. Rašytiniai šaltiniai teigia, jog senais laikais visuomenės hierarchijoje pirmiausia buvo valdovas – išmintingas žmogus, paskui jį sekė mokslininkai, astronomai, menininkai, kariai, amatininkai. Prekybininkai buvo žemiausia kasta. Dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis, vertybės subyrėjo. Todėl ši instaliacija – tarsi gyvenimo erdvės manifestas apie tikėjimą ir kūrybą, apie žmogaus kūrybinių pastangų vertę”.
Trumpalaikis gyvenimas
Instaliacijų ar sienos akcijų gyvenimas – trumpalaikis. Anot autorės, pasibaigus parodai kiekvienas antspaudas paslepiamas po dažų sluoksniu, tarsi sakant, kad kultūrinių ženklų užmarštis ir žūtis konkrečioje kultūroje neišvengiama. „Todėl ši sienos akcija, – priduria Kuckaitė, – tai simbolinis veiksmas, lyg dar vienas pokalbis apie išnykimo ribą ir siūlymas pabūti ties ta riba”.