Po angelo sargo sparnu

Tamsiaplaukis, gražaus kūno sudėjimo vaikinas, apjuosęs garbanas raudona skarele, iškart atkreipia į save dėmesį. Jis nuo vaikystės toks – vengiantis monotonijos, nuolat ieškantis savo vietos gyvenime ir nemėgstantis užuojautos. Perkopęs trisdešimtmetį pajuto, kad pradėjo pagrindinį savo neeilinio gyvenimo etapą, kurio vienas iš tikslų – palikti lietuvišką pėdsaką Kinijoje vyksiančiose parolimpinėse žaidynėse.

Rengiasi pasaulio čempionatui

Tomas Kairys – tarp judėjimo negalią turinčiųjų gerai žinomas lengvaatletis ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Į šį pripažinimą vedė ilgas ir ne vien pergalėmis klotas kelias.

„Gimiau Vilkaviškyje, į kurį šiltuoju metų sezonu 3-4 kartus per savaitę parvažiuoju iš Kauno automobiliu. Laikinojoje sostinėje aš studijuoju kaimo turizmo ir sporto vadybą, 5 kartus per savaitę treniruojuosi S.Dariaus ir S.Girėno stadione, kartu su treneriu Romualdu Petruškevičiumi rengdamasis artėjančiam Pasaulio parolimpiniam lengvosios atletikos čempionatui”, – pasakojo Tomas prieš treniruotę.

Dar būdamas moksleivis, Tomas nemėgo užuojautos – su bendraamžiais ėjo į šokius, kur visuomet turėjo pasisekimą, žaidė futbolą (buvo geras vartininkas), krepšinį, mėgo lengvąją atletiką. Rimčiau šia sporto šaka susidomėjo vėlokai – tik 1995 metais. „Pirmasis mano treneris buvo vilkaviškietis Vaclovas Miliauskas. Po ketverių metų treniruočių išvykau į parolimpines žaidynes Barselonoje. Už tai, kad galėjau išvažiuoti į šias žaidynes ir dalyvauti 100 metrų bėgimo bei šuolio į tolį rungtyse, esu dėkingas ir Lietuvos Seimo nariui Algirdui Butkevičiui, kuris padėjo ir padeda finansiškai”, – pasakojo vaikinas, nežymiai šlubčiodamas stadiono link.

Skaudi pamoka

2001 metais Olandijoje vykusiame Europos parolimpiniame lengvosios atletikos čempionate T.Kairys pajuto artėjančių pergalių skonį – netrukus jis laimėjo penktąją vietą penkiakovėje Prancūzijoje vykusiame parolimpiniame pasaulio lengvosios atletikos čempionate, o pernai atkaklusis vaikinas iškovojo Europos penkiakovės vicečempiono titulą.

Tomas įsitikinęs, kad galėjo siekti prizinės vietos ir Atėnų parolimpinėse žaidynėse, tačiau ten padarė daug skaudžių klaidų. „Nenorėčiau to prisiminti, tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Po Atėnų aš labai susirūpinau savo vidiniu gyvenimu. Dabar mane labai traukia į tėviškę, nes chaotiškas miesto gyvenimas išbalansuoja mano vidų. Mieste nėra sielos. Tik gimtinės miškuose randu ramybę, galiu niekieno netrukdomas bėgioti ir medituoti. Po skaudžių gyvenimo pamokų tarsi praregėjau, pakeičiau gyvenimo būdą”, – prisipažino sportininkas.

Dabar Tomas tik retsykiais mėgaujasi cigaru ar vyno taure. Neapkenčia melo. Gal todėl, kad pats kažkada tuo piktnaudžiavo. Džiaugiasi, kad dabartiniai „Ortopedijos technikoje” pagaminti kojos protezai daug patogesni ir lengvesni, o skirtieji startams lengvosios atletikos sektoriuose – tiesiog stebuklas.

Gėrisi stipriomis asmenybėmis

Sportininkas dalį laisvalaikio praleidžia prie kompiuterio. Prisipažino greitai supratęs, kad negali atsiplėšti nuo interneto. Tad nedelsdamas atsisakė interneto paslaugos, nes yra patyręs, kaip sunku atsisakyti įpročių, kurių ne vieną jam teko įveikti. „Man sako, kad esu valingas, tačiau žmonės patys sau sudaro kliūtis, kurias juo vėliau, juo sunkiau įveikti”, – įsitikinęs Tomas. Jis tvirtina, kad sunkiausiomis savo gyvenimo valandomis visuomet jautęs tėvų palaikymą. Tai suteikdavo vaikinui dvasinių jėgų, kurias dabar jis papildo medituodamas. Ne, jokių jogos kursų nelankė. Pats skaitė specialią literatūrą, mokėsi.

Tomas visada žavėjosi stipriomis asmenybėmis. Kaip pavyzdį paminėjo Lietuvos parolimpinio komiteto prezidentą Vytautą Grinių, kuris neteko regėjimo ardydamas po karo rastą sprogmenį, tačiau nepalūžo – tapo puikiu sportininku ir parolimpinio judėjimo Lietuvoje vadovu. Minėjo T.Kairys ir Virgilijų Alekną, su kuriuo yra geras pažįstamas.

„Dėkoju likimui už savo fizinius trūkumus. Tai jie padėjo man dvigubinti ar trigubinti dvasines ir fizines jėgas. Aukščiausio lygio varžybose neatsistebiu savo likimo brolių valia, ryžtu, sugebėjimais. Vaikinas be kojos gali nubėgti 100 metrų per 11,10 sekundės. Tai išties fantastiška”, – tvirtino Tomas, pasitaisydamas ant galvos raudoną skarelę. Vaikinas tvirtina, kad ji padedanti jam susikaupti.

Tikslas – parolimpinės žaidynės Kinijoje

Tomas, pradėdamas kopti į ketvirtąją gyvenimo dešimtį, dabar jaučiasi kaip niekada tvirtas. „Nesiblaškau, žinau, ko noriu iš gyvenimo, nors nesistengiu žvelgti toli į priekį. Gyvenimas pilnas malonių ir nemalonių netikėtumų, tačiau nuo pastarųjų saugo mano angelas sargas. Tai jis padėjo man įveikti visus sunkumus, tarp kurių didžiausias – aš pats”, – nuoširdžiai prisipažino Tomas.

Vaikinas pasidžiaugė, kad, besirengiant pasaulio čempionatui, jam nereikia uždarbiauti. Tereikia mokytis ir treniruotis, nes jo siekį – tapti stipriausiu planetos penkiakovininku tarp savo likimo brolių ir tinkamai pasirengti parolimpinėms žaidynėms Kinijoje remia ne tik Lietuvos neįgaliųjų sporto federacija, bet ir A.Butkevičiaus fondas. Tobulinti šuolių į tolį techniką Tomui padeda Tomas Bardauskas – netolimoje praeityje garsėjusios Lietuvos šuolininkės į tolį Vilmos Bardauskienės sūnus.

Po treniruotės Tomas sės į savo automobilį ir vėl grįš į Vilkaviškį. Ten jo laukia nebaigtas statyti židinys, harmoninga gamta, meditacija, klasikinė muzika, nebaigtas skaityti istorinis romanas. Gal ateinančios kartos taip pat skaitys istorinę knygą apie Lietuvos parolimpinį sportą, kuriame Tomas Kairys jau paliko ne vieną ryškų pėdsaką.