Lietuvos deleguota eurokomisarė Dalia Grybauskaitė Lietuvos valdžiai siūlo nesnausti ir dėti visas pastangas įsivesti eurą. Pareigūnė taip pat įspėja, kad politikų sąsajos su neskaidriu ES fondų skirstymu gali Lietuvai pridaryti daug nemalonumų.
Buvusi Lietuvos finansų ministrė įsitikinusi: šalies valdžia turi aiškiai pasakyti, kada reikia tikėtis euro įvedimo ir ką ji ruošiasi padaryti, kad nacionalinę valiutą litą būtų leista pakeisti euru. Už ES biudžetą ir finansus atsakinga Europos Komisijos narė „Lietuvos žinioms” užsiminė, kad valdžia dėl euro galbūt turi ryžtis ir nepopuliariems sprendimams. Nors pati Grybauskaitė kritikuoja neva realybės neatitinkančius Mastrichto kriterijus, ji Lietuvai patarė stengtis atitikti tuos kriterijus. Pareigūnė pakartojo, kad skandalai dėl ES fondų skirstymo gali daug kainuoti Lietuvos biudžetui, ir neatmetė galimybės, jog dėl to Briuselio parama apskritai gali būti pristabdyta.
– ES institucijos neleido Lietuvai ateinančiais metais įsivesti euro. Ar tai paveiks šalies ūkį?
– Didelės tiesioginės įtakos tai neturės, bet jei ilgai Lietuva bus neapsisprendusi, be abejo, įtakos atsiras. Būtina, jog Vyriausybė kuo greičiau apsispręstų, kokių priemonių imtis, ir pasakytų, kada galimas euro įvedimas. Aiškumą teigiamai įvertintų tiek ES, tiek vidaus, tiek tarptautinės rinkos. „Standart & Poor’s” jau sumažino šalies skolinimosi reitingą. Labai nedaug, tačiau signalas tarptautinėse rinkose jau buvo.
– Ar Lietuva gali 2008 metais įsivesti eurą, ir ką reikėtų daryti, kad tą pasiektume?
– Nenoriu spekuliuoti datomis. Vyriausybė labai atsakingai vertina situaciją, dabar atliekami skaičiavimai. Tik reikia paskubėti. Bendras pasirengimas eurui įvesti trunka mažiausiai apie 2,5 metų. Kadangi Lietuvos atsilikimas nėra didelis, laiko gali reikėti mažiau. Reikia labai ramiai peržiūrėti savo strategiją, galbūt imtis kitokių priemonių.
Kaltųjų daug
– Kas kaltas, kad žlugo viltys ateinančiais metais įsivesti eurą?
– Yra labai daug objektyvių priežasčių. Lietuvos kainų krepšelyje naftos produktų kaina sudaro kur kas didesnę dalį nei kitų ES šalių, todėl nėra abejonių, kad tokie išoriniai faktoriai kaip naftos kaina neleido Lietuvai nuo 2007 metų pradžios įsivesti euro.
Po ES plėtros atsirado plėtros baimė, nenoras skubėti, nepasitikėjimas naujomis šalimis. Tai irgi apsunkino Lietuvos poziciją. Visos priežastys labai rimtos, bet visada esama ir subjektyvių priežasčių.
– Ne kartą sakėte, kad Vyriausybė iki galo neišnaudojo fiskalinės politikos galimybių kainoms paveikti. Į kokias priemones Vyriausybė turėtų atkreipti dėmesį?
– Fiskalinių priemonių esama įvairių, bet jų panaudojimas priklauso nuo politinės ir ekonominės šalies situacijos. Tai nėra taip paprasta. Turi būti politinis noras, apsisprendimas. Kai kurios priemonės gali būti skausmingos. Tada labai svarbu subalansuoti interesus ir poreikius, ką galima naudoti, o ko ne, ar viską reikia naudoti.
– Svarstant Lietuvos prašymą nuo 2007 metų pradžios būti priimtai į euro zoną, buvote viena tų, kurie kritikavo Mastrichto kriterijus. Ar galima tikėtis, kad šie kriterijai bus pakeisti?
– Mano, kaip profesionalios ekonomistės ir buvusios finansų ministrės, požiūriu Mastrichto kriterijų taikymas, jų nelankstumas yra diskutuotinas – ekonominė situacija pasikeitė. Turint galvoje išorinius faktorius, plėtrą, skirtingą šalių ekonominį potencialą, naujų šalių plėtros tempus, Mastrichto kriterijai rodo esant tam tikrą dogmatizmą.
Lietuvos atvejis jau sukėlė daug diskusijų. Normalu, kad viskas anksčiau ar vėliau bus peržiūrėta ir pritaikyta naujoms realijoms. Tačiau Mastrichto kriterijų keitimas – ilgas procesas, kuriam reikia visų šalių sutarimo. Todėl nereikėtų tikėtis, kad reforma gali pagelbėti, ir Lietuvai nereikės vykdyti šių kriterijų.
Po didinamuoju stiklu
– Ar Briuselio institucijos stebi su galimu neskaidriu ES fondų skirstymu susijusius įvykius Lietuvoje? Kokių priemonių ES institucijos gali imtis, kad nubaustų pažeidėjus?
– Briuselis stebi viską, o tokių įvykių esama visose be išimties šalyse. Lietuva čia nėra išskirtinė, tačiau viską reikia įrodyti – vien kalbų neužtenka. Jei įrodoma, kad pažeisti pagrindiniai reikalavimai, kaip turi būti naudojama ES parama, šalis privalo iš žalą padariusio asmens ar įmonių išieškoti lėšas ir jas grąžinti į Lietuvos biudžetą, nes tai – Lietuvos lėšos.
Jei valstybė nesugeba to padaryti, ji Europai atsako savo nacionaliniu biudžetu. Tos lėšos turi būti grąžintos į Europos biudžetą. Tai reiškia, kad visi Lietuvos mokesčių mokėtojai už kažkieno klaidas mokės iš savo kišenės.
Tačiau gali būti ir kitokių priemonių, kurių imamasi pažeidus ES lėšų panaudojimo reikalavimus. Tai gali būti perspėjimas, arba kol esama neaiškumų, pinigų srautai gali būti pristabdyti. Bet tai – labai reta galimybė. Tai, ką matome šiandien, kaip Lietuvos institucijos imasi darbų, rodo, kad šalis gali ir mėgina susitvarkyti. Tai labai geras signalas Europai.
Apsispręsti reikia kartu
– Per septynerius metus Lietuvai bus skirta apie 37 mlrd. litų parama. Kaip manote, kam turėtume skirti didžiausią prioritetą jas skirstant?
– Politinės partijos, verslo atstovai ir visi piliečiai turi sėsti prie stalo ir pagalvoti, kam pinigai turi būti skirti. Kišti pinigus vien į tradicines ūkio šakas – neperspektyvu, nes daugelis jų yra nekonkurencingos. Lietuva, turinti mažą ir atvirą ekonomiką, globalioje rinkoje turi rasti nišą. Numatyti, kas bus po 5-10 metų nelengva, bet tam yra mokslininkai: reikia diskutuoti ir priimti sprendimą.
Kai esama bendro susitarimo, nepaisant vyriausybių kaitos, jo turi būti laikomasi. O Lietuvoje kaip tik yra koalicinių vyriausybių laikotarpis. Visi – ne tik Vyriausybė, bet ir politinės partijos – turi atsakyti savo žmonėms už ES pinigų panaudojimą. Esant opozicija badyti pirštais Vyriausybę, kad ji kažko nepadarė, – politiškai labai neatsakinga. Kritika turi būti pateikiama kartu su konkrečiais pasiūlymais.
– Visuomeninės organizacijos teigia, kad skirstant ES pinigus stinga viešumo. Ar kritika pagrįsta?
– Viešumas – šalies vidaus reikalas. Džiugu, kad organizacijos ir pilietinė visuomenė tuo domisi, – pilietiškumas verčia Vyriausybę atsiskaityti savo žmonėms.