Su neseniai opozicine pasiskelbusios Seimo socialliberalų frakcijos nariu, Naujosios sąjungos pirmininko pavaduotoju Algirdu Monkevičiumi „Ekstra” kalbasi apie partijos ateitį, veikimą naujomis sąlygomis.
– Socialliberalai ne vieną kartą kaltinti, kad pradėję politinio populizmo erą Lietuvoje. Vėliau bent jau partijos pirmininkas buvo minimas tarp tų politikų, kurie nuo populistų išaugo iki valstybininkų. Pati partija gana greitai iš valdančiosios tapo opozicine. Ar tie lūžiai buvo skausmingi, ar natūralūs?
– Prisimenu 2000 m. pradžią, kai Artūras Paulauskas pakvietė stoti į partiją. Tada kalbėjome apie socialliberalų siekius, uždavinius. Sutikau būti komandoje ne todėl, kad siekiau kokių nors postų, o todėl, kad patraukė idėjų visuma, filosofija. Nesakau, kad tomis idėjomis būtų buvę persismelkę visi partijos kūrėjai, tačiau buvau vienas tų, kurie pasiskaitė, kas yra socialliberalizmas. Supratau, kad tai yra artima mano pažiūroms ideologija, tai, ko norėčiau siekti.
Jei kalbėtume apie populizmą, tai mačiau tuos Naujosios sąjungos autobusus su šūkiais „Nusipelnėme gyventi geriau”, rinkimų lozungus ir pažadus. Tai vertinau kaip rinkimų technologijas, kurios yra visame pasaulyje, mums rinkimų strategiją sukūrė konsultantai iš JAV. Tačiau tai daryti pradėjome ne mes – 1996 m. „geriau patyrę” konservatoriai darė daug ką geriau už kitus, net grybavo.
Tačiau pačios technologijos niekuo dėtos – svarbu, kaip jos taikomos ir ko siekiama vėliau. Esu už tai, kad technologijomis nedumtume akių, tik prisistatytume, o atėję į valdžią atsakingai dirbtume. Kaip mums sekėsi, jau kitas reikalas, nes buvo žmonių, kurie pasitraukė, pabėgo. Buvo tokių, kuriuos pašalinome patys. Tai natūralūs partijos brendimo procesai, tačiau mane tenkina ta kryptis, kuria dabar sparčiai evoliucionuojame, vis labiau artėjame prie socialliberalizmo ideologijos esmės.
Procesai, kurie vyksta Lietuvoje, mums yra labai palankūs, nes socialliberalizmas prieš 150 metų ir atsirado, kai reikėjo atsakyti į klausimus, kiek įvairios liberalizmo atmainos yra moralios. Esame liberalai, bet kartu sakome, pasitelkdami I.Kanto apibrėžimą, kad „tikroji politika negali žengti nė žingsnio neatsižvelgdama į moralę”. Tai yra mūsų pagrindinė formulė. Kaip ir visiems liberalams, mums svarbiausia vertybė yra žmogus, bet politikoje viršenybę atiduodame ne teisei, o moralei. Čia ir būtų rasti visi atsakymai į „Draugystės” viešbučio klausimus, į A.Zuoko reikalus, į V.Uspaskicho problematiką. Nesame šventi ir mes, bet tokius idealus matome ir norime jų link artėti.
– „Iš socialliberalų lūpų komiškai skamba priekaištas, kad Vyriausybė neva pritrūko gebėjimų ir aktyvumo garantuojant euro įvedimą. Socialliberalas A.Valionis lemiamu momentu savaitėmis keliauja po Tolimuosius Rytus, užuot mynęs euro zonos sostinių valdžios koridorius ir reklamavęs Lietuvos pasirengimą eurui bei Šengeno erdvei. Toks ministro „praregėjimas” prilygsta A.Paulausko „praregėjimui”, kuris po atstatydinimo neva išvydęs tikrąjį V.Uspaskicho veidą. Todėl socialliberalų kritika Vyriausybei geriausiu atveju yra savikritika, tik, deja, pavėluota”, – priminė jums socialdemokratas A.Paleckis. Ši buvusių partnerių kritika tikriausiai turi pamatą? Kaip sunkiai tie „praregėjimai” vyko?
– Šios kritikos, kad turime prisiimti atsakomybę už tai, ką padarėme ir nepadarėme būdami koalicijoje, nesikratome. Tačiau yra kitas klausimas – kodėl dabar aštriau kritikuojame ir atviriau pasakome? Tai lemia natūralūs dalykai – būdamas koalicijoje ne visada gali sakyti tai, ką manai, ką sau gali leisti opozicija. Tai būtų paprasčiausiai nesuprantama. Tačiau esame gavę gausybę priekaištų, kaip drįstame abejoti, kelti klausimus ar net balsuoti kitaip, nei nusprendė toji politinė taryba. Kas buvo koalicijoje pagrindiniai oponentai? Kiek triukšmo buvo dėl Seimo Audito komiteto, Antikorupcijos bei Etikos ir procedūrų komisijų veiklos ir išvadų. Politinėje taryboje ir aš buvau vienas tų, kurį reikalauta keisti.
– Buvote savotiškas kenkėjas?
– Taip mes buvo vertinami. Ir visą laiką stumiami tolyn nuo ideologinių mūsų partijos nuostatų. Ir jei A.Paulauskas būtų siekęs išlikti pats valdžioje, išlaikyti mūsų ministrus, tai jam tereikėjo sutikti su partnerių pasiūlymais, prislopinti mūsų žmones. Tačiau tą Seimo pirmininko atstatydinimo dieną atsakėme sau į daug klausimų, įgijome teisę garsiau ir atviriau prabilti apie tai, ką kalbėjome, kiek kitokiu stiliumi, ir būdami koalicijoje, tačiau į tai nebūdavo atsižvelgiama.
O kalbėjome ir apie „Draugystę”, ir V.Uspaskicho diplomą bei viešųjų ir privačių interesų neatskyrimą. Pirmuoju atveju, kai atsisakyta ateiti į Seimą ir pasiaiškinti, buvo milžiniška ne tik A.Brazausko, kaip politiko, klaida, bet buvo padaryta didelė žala bei nuostolis valstybei, kai žmonės matė, kaip neatsakingai elgiasi vieši asmenys. O Turniškių istorija buvo mūsų atsiskyrimo pradžia, nes kategoriškai sakėme, kad su tokiais dalykais taikstytis negalime, kad reikia baigti su privilegijomis, savivale ir pan. Tai mūsų partnerius įerzino galutinai.
Mūsų kritika nėra vien noras įkąsti – mums svarbiausia, kad nesitęstų ydinga praktika, klaidos. Tad ir būdami opozicijoje norime ne tik kritikuoti, bet siūlyti idėjas, reikalaujant daryti, veikti kitaip.
– „Per didelis ryžtingumo ir kieto stuburo demonstravimas – sudėtingas ir rizikingas reikalas”, – pažymėjo vienas politologas, kalbėdamas apie jūsų partiją. Tačiau dviejų jūsų ministrų tam tikras blaškymasis gerokai pakenkė kieto stuburo įvaizdžiui.
– Partija – gyva piliečių organizacija, kurioje išlieka elgesio ir nuomonių skirtumai. Dviejų iškilių, patyrusių, daug nuveikusių partijos narių elgesyje įžvelgčiau tam tikrą nesusiorientavimą.
Pavyzdžiui, Vilija Blinkevičiūtė visą gyvenimą paskyrė socialinei sričiai ir tiesiog suaugo su ja. Kai viskas per dieną pasikeičia, tai svarstau, ar kiekvienas gali būti toks tiesiog plieninis, tvirto stuburo, nepriekaištingai nuoseklus? Partijoje gal reikia daugiau bendravimo, kad tokiais sudėtingais psichoginiais atvejais būtume atrama vieni kitiems. O ministrę V.Blinkevičiūtę matydavome tik retsykiais, nes ji visa buvo paskendusi darbuose.
Antanas Valionis tvirtumo neprarado, tik išlaikė kiek kitokį požiūrį. Jis pakluso partijos sprendimui, tačiau tas ginčas, kitas situacijos matymas išliko. Kadangi šie žmonės yra labai matomi, tai toks vaizdas, kad vieno stuburo nėra, sutinku, susidarė. Tačiau šiuo metu esame kur kas labiau susitelkę, nei buvome prieš pusmetį. Išbandymai mums yra labai naudingi – net ir pirmąsyk atsidūrus opozicijoje. O tariami nuostoliai, jei kas atsisijoja, yra tik naudingi, nes išlieka tie, kuriems iš tikrųjų svarbios mūsų principinės pažiūros.
– Kiek pagrįstos užuominos, kad socialliberalai ar jūsų lyderis sieks vadovaujamo vaidmens susiskaldžiusioje Seimo opozicijoje?
– Šios versijos yra girdimos, tačiau jos ateina ne iš mūsų. Mes tokių dalykų net nesvarstome, atvirkščiai – suvokiame, kad negalime būti opozicijos bamba ar ašis. Esame opozicijos dalis, suvokiame savo proporcijas, tačiau matome ir savo potencialą. Su ideologiškai artimomis opozicinėmis frakcijomis reikia susitarti dėl esminių darbų, kad prireikus galėtume prisiimti atsakomybę už platesnės valdančiosios koalicijos kūrimą. Ir pademonstruoti, kaip turi būti sprendžiami svarbiausi šalies uždaviniai. Euras jau praleistas, tačiau artėja Šengeno sutarties tvirtinimas, aktualūs išlieka energetikos klausimai. O svarbiausias dalykas – finansinė septynerių metų perspektyva, jos prioritetai.
– Neseniai klausėte: „Ar visuomenės lūkesčiai yra tokie, kad ji norėtų profesionalaus politiko?” Ir pats atsakėte: „Ne”. Kas, jūsų manymu, tai visuomenei nutiko, kad net tokių, regis, paprastų lūkesčių neliko?
– Priekaištas pirmiausia buvo mestas ne visuomenei, o politikams. Atsakymas slypi partijose – pirmiausia mes, politikai, turime keistis, jei norime, kad pokyčiai vyktų ir visuomenėje. Jeigu partijų ideologija ne taip ryškiai skirtųsi nuo praktikos, reikalai tikrai pagerėtų. Kol kas į politiką einama sutvarkyti pašlijusių verslo reikalų, ateina šiaip nežinia kokių intencijų skatinami veikėjai, tad ir turime labai ydingą padėtį, kai trūksta ideologijos ir praktikos tapatumo. Tai pastebima ir kairėje, ir dešinėje. Nenoriu plačiai apie tai kalbėti, nes apie tai šneka pačių partijų atstovai.
Tad labai norime akcentuoti politinės moralės klausimus, atriboti partijas nuo neskaidrių finansavimo šaltinių, o duoti partijoms tiek pinigų, kad užtektų minimaliai veiklai, kuri būtų nukreipta į visuomenės reikmes. Šalia deklaracijų turi būti labai konkretūs praktiniai, teisiniai veiksmai, kurie garantuotų partijų finansavimo skaidrumą ir kontrolę. Nes turi išnykti gariūniškas politinis lobizmas – kitaip atotrūkis nuo visuomenės dar labiau didės.
Teisinės neskaidrumo nišos suteikia galimybę partijas naudoti siauriems grupiniams ar verslo interesams. Juk patys atskilėliai „darbiečiai” pripažino, kad jų partija buvo verslo planas, paremtas „uabo” taisyklėmis. Ideologines vertybes išpažįstantys politikai turi du kelius: arba prisitaikyti prie daugumos, naudoti juodąsias technologijas, kurios pagrįstos dažniausiai neskaidriu finansavimu, arba pralaimėti rinkimus.
– „Didžioji dalis lėšų keliauja tai pačiai kelių, aplinkos infrastruktūrai. Kitaip sakant, būsime tranzito valstybė. Valstybė, kurioje bus geri keliai, bus sutvarkyta turistams aplinka”, – sakėte dar tada, buvote švietimo ir mokslo ministras. Buvo skaudu, kad ES lėšos neskiriamos mokslui, technologijoms?
– Svarbu, kad šie dalykai nebūtų supriešinti. Lietuvai be galo reikalinga infrastruktūra. Pateiksiu pavyzdį: keliai gerėja, tačiau avarijų, žuvusių skaičius, žiaurumas, girtų siautėjimas nuolat didėja. Visada pirmiausia svarbu matyti žmogų, o visa kita tėra priemonės, kad tas žmogus gyventų geriau, būtų laimingesnis.
O kur šiandien yra bendra strategija, kuri atvestų į 2013 metus, kai bus panaudota per 30 mlrd.? Juk tie milijardai padarys Lietuvą kitokią. Tačiau kokią kitokią?
Tokios strategijos nėra, tad nesančioje strategijoje nėra ir žmogaus. Ar išlaisvinsime žmones iš dabartinės baudžiavos ir suteiksime sąlygas kūrybiškam darbui? Kaip panaudosime informacines technologijas (ne šiaip savaime, nes šiandien tai madinga), kurios keičia žmogų, sudaro visai kitas galimybes jaustis kitaip?
Tokios bendros strategijos Lietuvoje nėra – nors yra atskirų šakų strategijos. Ar tokios, kuri sietų kiekybinius ir kokybinius rodiklius. Juk reikia ne šiaip išdalyti pinigus, o paleisti ekonomikos variklius. Tačiau visumos, kur, kokius variklius paleisime, atsakymo nėra. O valdančioji dauguma viešo šių reikalų svarstymo, juo labiau priežiūros, baidosi iš tolo. Vyriausybė, neva demonstruodama viešumą, daug dalykų sprendžia po kilimu.
– Ar į ateitį eisite su tuo neblogai nukaltu šūkiu „Nusipelnėme gyventi geriau”, ar ieškosite kitų idėjų?
– Ne šūkis esminis reikalas. Neseniai prezidentas V.Adamkus sakė: „Lietuva nusipelnė geresnės ateities”. Turime keistis mes patys, atrodyti labiau patikimi žmonėms. Kad ir kokį gerą lozungą sugalvotum, iš jo bus šaipomasi, jei nedarysi to, ką žadėjai.