Iki rugpjūčio pabaigos Palangos gintaro muziejuje pirmą kartą Lietuvoje rodoma XIX a. pab.-XX a. vid. kurorto fotografijų ir atvirukų kolekcija „Senoji Palanga”
Rinkinį Lietuvos dailės muziejui paskolino kaunietis Tadas Grinevičius, paveldėjęs jį iš savo tėvo Henriko Grinevičiaus, kuris, būdamas Žemės ūkio akademijos dėstytoju, keturiasdešimt metų kolekcionavo senąsias fotografijas ir iš jų vaizdų kurtus atvirukus.
Atrastas laikas
Keistokas jausmas apima apžiūrint muziejuje eksponuotą 40 fotografijų rinktinę, 446 atvirukus ir 6 jų albumėlius. Atpažįstami vaizdai, nuspėjami ir visai nematyti. Juk atsiveria 1890-ųjų, 1905-ųjų ir vėlesnių metų Palangos bei Kretingos pastatų, apylinkių, grafų Tiškevičių rūmų (dar be koplyčios), parko, grybo pavidalo pavėsinių, negrįstų arba jau sutvarkytų gatvių, erdvaus paplūdimio, medinio, išilgai lentomis iškloto jūros tilto su ornamentuota altana vaizdai. Būta šalia Palangos didelio vėjo malūno, ažūriniu mediniu fasadu traukiančio akį teatro. Laiko realiją išduoda ir pasienio su Prūsija punktas, šviečiantis dryžiais dažyta būdele. Gatvės turbūt dujiniais žibintais apšviečiamos, nes elektra į Palangą atkeliavo tik 1908 metais. Užfiksuota ir statoma bažnyčia, kuri kitąmet minės savo šimtmetį. Viskas autentiška, nėra banaliai pozuojančių vasaros poilsiautojų, bet matyti tikrieji ne sezono meto kurortinio miestelio gyventojai – gimnazistai, valstiečiai, net apskritutis, tvarkingais ūsais žandaras Nikitinskis. Beje, tai jo užgaidai – įsigyti kasdienės Palangos vaizdų albumą – galime būti dėkingi, nes tokį fotografijų albumą, per šimtą metų ištvėrusį karų, gaisrų, okupacijų dabar galime pamatyti šioje parodoje.
Unikali fotografijų autorystė
Rengiant šią parodą stropiai padirbėjo Lietuvos dailės muziejaus fotografijos istorikė Margarita Matulytė ir vyresnysis muziejininkas Saulius Striuogaitis. Jie ne tik atrinkinėjo iš 900 vienetų Grinevičiaus kolekcijos tinkamiausias fotografijas ir atvirukus, bet dažnai rausėsi archyvuose, klausinėjo senųjų gyventojų, kas užfiksuota. Matulytės įsitikinimu, fotografijos kurtos ne vienus metus, tad ryškėjantis jų stiliaus vientisumas pagrindžia tai, jog autorystė priskiriama Paulinai Mongirdaitei. Tai buvo pirmoji Palangos fotografė, gimusi 1865 metais bajorų šeimoje Raseinių apskrityje. Vėliau apsigyveno Mongirdų namuose Palangoje ir, išmokusi fotografuoti, jau 1890 metais sugebėjo atidaryti fotografijos paviljoną šalia vaistinės Memelio (dabar Vytauto) gatvėje. Studijoje ji portretavo gyventojus ir poilsiautojus, dažnai išeidavo fotografuoti ir į miestelį, apylinkes. O kai Tiškevičiai paprašydavo, tada Paulina paveiksluodavo jų norimus parko vaizdus ar pačius rūmus. Tenka tik bandyti įsivaizduoti, kaip atrodė pati Mongirdaitė, mat jos pačios portreto nėra išlikusio. Manoma, kad jos kapas turėtų būti Palangos kapinėse. Paulina dirbo neįtikėtinai daug, bet originalių jos fotografijų išliko mažai. Tačiau pagal fotografijas Mongirdaitės gausiai leisti atvirukai pasklidę įvairiose kolekcijose, o didžiausią jų dalį surinko entuziastingas kraštotyrininkas Henrikas Grinevičius. Pagal jo rinkinį Matulytė nustatė, kad daugiausia atvirukų išleista dar iki 1915 metų. O juk Palanga Lietuvai grąžinta 1921 metais. Ankstyviausias žinomas ir kolekcijoje esantis Palangos vaizdo atvirukas žymėtas 1899 metų liepos 22 dienos įrašu. Šie atvirukai buvo siunčiami į daugelį šalių, tad Palangą jau buvo atradę ir poilsiautojai iš svetur.
Atsinaujinančio krašto dvasia
Tarpukariu Palangą fotografavo ir atvirukus leido kitas miesto fotografas Ignas Stropus. Jo fotografijų stilistika atitinka atsinaujinančio krašto dvasią, kai Lietuvoje kurortas įgijo populiarumą ir tapo pramogų, poilsio vieta. Tad ir atvirukuose smagybių vieta – kurhauzas, dabar stypsantis nuodėguliais, Birutės kalnas ir ten sukurtas lurdas, tilto „promenada” ir kurioziniai maudymosi nameliai ant ratų. Juose drovios poniutės nusirengdavo, o arkliukams nutempus su jomis tokį namelį tolėliau į jūrą, pasidžiaugusios maudynėmis, jos pamojuodavo vėliavėle ir būdavo parvežamos į krantą. Įdomūs tarsi Arkties vaizdai prie apledėjusio tilto 1929 metais, „žuvies išdirbimo įstaiga”, į kurią žvejų laimikis būdavo pristatomas per medinį jūros tiltą nutiestais bėgiais.
Visi šie veiksmai, gyvenimo nuotrupos ir vaizdai parodos stenduose sukuria prarasto, bet įmanomo pajusti laiko nuotaiką.
Per parodos atidarymą apsilankiusiųjų išsakyti vertinimai, padėkos buvo skirti ir kolekciją saugančiam Tadui Grinevičiui, nes jam teko atsispirti kartais ir pelno troškulio atvestiesiems, šį rinkinį pirkti nusiteikusiesiems. „Mano tėvui būtų, man taipogi, maloniau matyti, kad kolekcija domisi tie, kam įdomi krašto istorija, praeitis. Tai svarbiau negu vienkartinis, nors gal ir nemažas pelnas”, – sako Tadas.