Viskas įvyko šiemet. Balandžio 21 dieną „Lietuvos žinios” paskelbė kreipimąsi į Lietuvos Respublikos prezidentą Valdą Adamkų dėl Vilniaus želdynų ateities.
Vilniaus savivaldybė atsakė į šį kreipimąsi tuojau pat: pardavė kelis dešimtmečius Neries įkalnėje augusius medžius – apie 80 liepų, 20 eglių, keletą raudonųjų ąžuolų ir klevų. Kaip spėriai dirbo želdynų naikintojai! Dirbo savaitgaliais, dviem galingomis mašinomis ir būriu darbininkų. Nespėjo dailininkas Kazys Kęstutis Šiaulytis savo gražiose akvarelėse nulieti buvusių medžių buvusio grožio. Tik žurnalistai balandžio 26 dieną nufotografavo vieną iš 20 išrautų eglių. Jos šaknis buvo apglėbę geležiniai nagai. Balandžio 28 vidudienyje egzekucija buvo baigta. Čia atsiras medžių pirkėjo „Hansabanko” statinys. Taip ir norisi prisiminti, kad yra sakoma, jog medžiai gyvi ir jų žalojimas bei naikinimas turėtų ilgai sapnuotis visokio plauko šios gyvybės pirkėjams ir pardavėjams. Geležinės miesto valdininkų ir kvadratinės architektų galvos Vilniaus senamiestį niokoja nesustodamos. Tose galvose grožio, miesto jaukumo poreikio nebeliko, jį išstūmė pinigai ir gobšumas.
Kiek daug keistų ir paradoksalių ženklų šioje Vilniaus senamiesčio savitumą niokojimo faktų virtinėje. Vilniaus savivaldybė iš savo dangoraižio gal neįžvelgia nei deginamų medinių namų, nei naikinamų želdinių. Miesto valdininkams bereikšmiai rašytojų, kultūros žmonių ir apskritai miesto gyventojų prašymai sustabdyti šimtais skaičiuojamų, dešimtmečiais augintų želdinių naikinimą. Visi šie žmonės valdininkams iš tų aukštai esančių kabinetų atrodo lyg maži vabalai didelėje žolėje!
Algas už želdinių priežiūrą ir išsaugojimą gauna ne viena dešimtis tarnautojų, įsikūrę įvairių pavadinimų žinybose. Antai ir Aplinkos apsaugos ministerija padidino savo pastatą vienu aukštu po to, kai jos pašonėje buvo iškirsti kaštonai ir dabar jau riogso kažkoks sustingusio cemento ir šalčiu dvelkiančio stiklo statinys. Visi želdinių saugotojai tyli. Prie Aplinkos apsaugos ministerijos, beje, tebeauga labiausiai subjauroti ir sužaloti medžiai.
Šitas visiškas neatsakingumas gamtos atžvilgiu plinta lyg amaras po miestų želdinius, miškus, paežeres ir net plotus, kurie akmenyse iškaltuose tekstuose skelbiami priklausantys pasaulio paveldui.
Šitaip besitvarkant gali ateiti eilė ir šalia dabar išrautų Neries įkalnėje buvusių medžių už A.Mikėno kregždžių skulptūros esantiems želdiniams ir pačiai skulptūrai, o po to gal ir Lukiškių aikštės liepoms ir prie bažnyčių esantiems sodeliams. Viskas galima, nes viską esą tvarko rinkos ekonomika. Rinkos ekonomikos stabas traiško tradicijas, šalies savitumą, žmonių jaukumui būtinas žaliąsias erdves. Tik liūdnas paukštis tyliai tupi ir kraipo galvą, žiūrėdamas į raunamus medžius, kuriuose buvo jų gentainių lizdų vietos. Čia jums ne Austrijos Viena, kurios jaukiuose miesto želdiniuose gieda strazdai. Vilniuje viskas privatu! Reikia privačiam bankui kampo žemės prie Neries, bet trukdo pusamžiai medžiai. Nieko. Turite pinigų, medžių neliks ir niekas net neaiktels!
Bet ar iš tikrųjų viskas taip paprastai paaiškinama nelauktai ir abejotinai pagrįstai praturtėjusių valdžios žmonių postringavimais ir kodėl niekas netikrina ir nevertina, kai naikinama tai, kas jiems tikrai nepriklauso?!
Keliolika dešimtmečių augantys medžiai, absoliuti dauguma žemės plotų Vilniuje yra valstybės nuosavybė ir turi būti naudojama, atsižvelgiant pirmiausiai į valstybės – jos piliečių interesus. Tegul pamėgina vilnietis šalia savo namo nupjauti miestui priklausantį, kad ir sutrūnijusį medį. Be leidimo – nė krust! Yra net medžių genėjimo urbanizuotose teritorijose taisyklės. Yra taip pat taisyklės, pagal kurias medžiai bei krūmai kultūriniu požiūriu priskiriami saugotiniems. O kiek įvairaus plauko inspekcijų, turinčių saugoti ir prižiūrėti želdynus! Ką jos veikia? Kas prižiūri jų tariamą veiklą? Tos miegančios gražuolės dirba ne miestui ir ne miesto gyventojų labui ir ne valstybės labui.
Tokiu želdynų niokojimu, kai išraunami šimtai dešimtmečiais augusių medžių, pažeidžiamas viešasis interesas. Ieškinius viešajam interesui ginti turėtų reikšti prokurorai. Jų darbuose jau yra gerų pavyzdžių. Juos būtina remti ir pirmiausia bent kiek padidinti prokurorų, prižiūrinčių šią sritį, skaičių, nes nenormalu, kai didmiesčio apylinkės ir apskrities prokuratūrose, o ir Generalinėje prokuratūroje šį labai imlų, kruopštų ir visuomenei labai reikalingą darbą dirba vos keletas pareigūnų.
😛 😀 😯 ir as valgau panasias salotas, skanu, sveika.
o dar geriau tinka vynui,labai neblogas gaunasi….