Paskaičius literatūros apie augalus, galima patikėti, kad tik dėl to mus kankina skausmai, rūškana nuotaika, įsimeta įvairiausios ligos, kad esame nusigręžę nuo to maisto ir vaisto, kurį mums vos ne kas žingsnį siūlė ir siūlo gamta.
Žinovai kiaulpienę labai aukština ir vertina ją vos ne kaip gyvybės ir žvalumo šaltinį. Ji, kaip ir dilgėlė, tinka ir vaistui, ir maistui. Tai stebėtinų savybių augalas.
Karti, bet naudinga
Kiaulpienė yra kartaus skonio. Tačiau tai nieko nekenkia. Atvirkščiai – kartumynai yra naudingi. Senovės rytiečių išmintis pataria: „Neskubėk saldaus nuryti, kartaus išspjauti”.
Kiaulpienėse gausu vitamino C, yra ir gyvybės palaikytojų vitaminų E ir A, turi geležies, kalcio, fosforo, insulino, jodo, dervos, vaško, organinių rūgščių, net kaučiuko. Naudingos yra visos augalo dalys.
Kiaulpienės gerina virškinimą, skatina medžiagų apykaitą, gydo tulžį, aktyvina apsaugines organizmo galias, varo prakaitą, tonizuoja, gerina atsikosėjimą, reguliuoja medžiagų apykaitą, valo šlakus.
Grąžina vyriškumą
Literatūroje rašoma, kad kiaulpienė naudinga moterims ir dar labiau – vyrams. Vyrai, gerdami tik kiaulpienės šaknų kavą, kas rytą valgydami lapų salotas, niekada nevarstytų vaistinės durų, teiraudamiesi brangaus preparato. Pasak reklamų, būtų „taip paprasta susigrąžinti vyriškumą”.
Biologiškai aktyvūs yra visi kiaulpienės antpilai. Sergantiesiems cukralige vertėtų su kiaulpiene nesiskirti žiemą vasarą, prisidžiovinti lapų ir naudoti juos maistui ir vaistui.
Kava iš šaknų
Kiaulpienių kava puikiai grąžina jėgas, suteikia daug daugiau žvalumo nei kavos pupelių kava.
Kavai kiaulpienių šaknis reikia rauti anksti pavasarį, kai tik kalasi pirmieji lapeliai, arba vėlų rudenį, lapams nukritus. Beje, rudenį šaknys yra vertingiausios.
Šaknys švariai nuplaunamos, nušveičiamos kempinėle, nudžiovinamos, supjaustomos ir džiovinamos vos vos šildomoje orkaitėje (ne karštesnėje kaip 40 laipsnių).
Išdžiovintas prieš vartojimą galima lengvai paskrudinti ir sumalti kavamale. Užplikyti taip, kaip įprasta namų sąlygomis plikyti kavą.
Iš lapų – salotos
Jauni kiaulpienių lapeliai kai kurių šalių brangiausiuose restoranuose naudojami kaip delikatesinės salotos. Jos yra keliasdešimt kartų naudingesnės, turinčios daug daugiau vitaminų ir maistinių medžiagų, nei įprastos daržininkų auginamos salotos.
Iš sulčių – eliksyras
Kadaise vienas Bavarijos (Vokietija) karalius priversdavęs šeimyną po pusryčių susirinkti į svetainę, kur Jo Didenybės pagarbiai laukdavo senas dvaro vaistininkas su dviem buteliukais rankose. Viename būdavusios šviežios kiaulpienių, kitame – dilgėlių sultys.
Karalius pats priversdavęs kiekvieną šeimyniškį išlenkti po mažą taurelę šių stebuklingų sulčių. Ilgainiui tai tapę tradicija, o po šalį ir po Europą paplitęs gydymas žolelėmis.
Valgė net Gėtė
Pats didysis Gėtė kas pavasarį mėgęs tokias salotas: imti po saują pienių, dilgėlių, rūgštynių lapų, skaninti petražolėmis, svogūnlaiškiais, vaistine agurkle, krapais, pridėti du kietai virtus ir susmulkintus kiaušinius, dvi supjaustytas svogūno galvutes.
Viskas sumaišoma ir užpilama padažu, kuris padaromas iš stiklinės rūgpienio, išmaišyto su druska ir pipirais, pridėjus pusę smulkintos citrinos su visa žieve.