Atrodo, Lietuvos parlamentą apėmė masinė psichozė. Sudaromos trys komisijos ūkio ministro veiklai tirti. Jų visų pirmininkas – vienas ir tas pats asmuo. Jei tai būtų krikdemų valdomas parlamentas, tai sakyčiau, kad jie kūrybiškai pritaikė parlamentui svarbiausią tikėjimo dogmą apie vieną Dievą trijuose asmenyse. Bet Lietuvos Seimą valdo ne krikdemai, o keturių partijų koalicija.
Šių partijų nariai ne iš tų, kurie vadovaujasi Biblijos teiginiu: „lengviau kupranugariui pralysti pro adatos ausį, nei turtingam pakliūti į dangaus karalystę”. Taigi jų nedomina nei dangaus karalystė, nei kiti svarūs Biblijos teiginiai, o domina grynai žemiški reikalai, pavyzdžiui, kaip parlamentą paversti iš įstatymų leidybos šventovės savo personaline uždara akcine bendrove. Todėl ir kuriamos savuosius ginančios komisijos, todėl neatiduodamas į teisėtvarkos rankas kriminaliniu nusikaltimu kaltinamas valdančios koalicijos narys, todėl nusispjaunama į Konstituciją, kai ji reikalauja išguiti iš Seimo du sulaužiusius priesaiką narius. O kada vieną vagį spauda sučiumpa už rankos, tai jis duria pirštu į kitą ir pradeda rėkti: laikykite vagį. Ir ką gi jūs manote? Ogi Seimas sudaro dar vieną komisiją naujiems faktams ištirti.
Nesvarbu, kad kaltės ištyrimas yra prokuratūros, o ne Seimo funkcija, o kaltės nustatymas yra tik teismo funkcija. Bet Seimas yra aukščiau už pagrindinį įstatymą – Konstituciją, nekalbant jau apie kitus įstatymus. Todėl jis gali sudaryti komisiją bet kuriam klausimui išnagrinėti, gali ką nors apkaltinti ir pasmerkti, jei jis nesaviškis, bet gali ir išteisinti, jei jis priklauso tam pačiam elitui. Jeigu reikia tokiam išteisinimui argumentų, – prašau. Galima pasakyti, kad jį išrinko tauta, vadinasi, tautai nesvarbūs jo nusikaltimai. Aš įsivaizduoju, kaip viltingai sublizgo kandidatų į Pravieniškių koloniją akys, išgirdus tokią Seimo nuostatą. Juk kokių naujų vilčių jiems atsiranda. Gali pasivogti keletą milijonų, dalį jų paaukoti savo rinkimų kampanijai finansuoti ir, kai būsi išrinktas, ramiai galėsi Seime laukti senaties termino. Nereikės nei pinigų mėtyti brangiems advokatams, nei unguriu raitytis teismo salėje. Argi ne nuostabi perspektyva? Ir kuo daugiau tokių Seimo komisijų ir tokių jų sprendimų. Juk komisijos tam ir kuriamos, kad apkaltintų svetimus ir išteisintų savus, arba nuleistų žurnalistinį garą.
Šiandieną net trys komisijos perrinkinės ūkio ministro kaulelius, dar viena komisija tirs sostinės mero paišdykavimus. Rytoj gali būti sukurta komisija kokio nors rajono mero elgesiui ištirti. Ir taip gali tęstis tol, kol kiekvienam Seimo nariui teks po komisiją.
Seimas serga. Ji išgydyti galėtų nauja valdanti koalicija, nors tai ir mažai tikėtina. Mažai tikėtina ir tai, kad Seime atsiras beveik šimtas Seimo narių, kurie nuspręs paleisti Seimą tikintis naujo, geresnio. Kas gi norės kad jo uždara akcinė bendrovė bankrutuotų. Ne tam jie čia susirinko.
Tokių kvailių, atsiprašau, idealistų kaip pirmos kadencijos Seime, kuris beveik vienbalsiai nusprendė save paleisti ir paleido, beliko gal tik saujelė. Mat anie buvo idėjų valdomi, šitie – kalba apie ką tik nori tik ne apie idėjas, ką reikėtų daryti, kad Lietuvoje laisvė, solidarumas ir socialinis teisingumas nebūtų tik gražus auskaras įnoringos damos (partijos) ausyje. Ir kad demokratijos pagrindas – įstatymų viršenybė nebūtų tik užstalio tostas.
Aloyzas Sakalas