Birželio 25 dieną, sukanka 153 metai nuo genialaus Ispanijos architekto Antonijaus Gaudžio gimimo. Sunku įsivaizduoti, kokia būtų Barselona be Gaudžio kūrinių – neabejotinai dingtų pusė jos grožio ir patrauklumo. Architektas kadaise rašė: „Menininkams nereikia statyti paminklų, nes jų darbai yra jų paminklai…” Ir šie žodžiai ypač tinka, kalbant apie Antonijaus Gaudžio kūrinius. Nes nėra daugiau nė vieno architekto pasaulyje, kurio net trys kūriniai būtų įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą.
Visuotinai pagerbtas
2002 metai, kai buvo švenčiamos 150-osios didžiojo Katalonijos genijaus gimimo metinės, Ispanijoje buvo paskelbti Antonijo Gaudžio metais. Visa šalis su didžiuliu entuziazmu ir labai pakiliai minėjo šio kuklaus, užsidariusio, asketizmą ir celibatą sąmoningai pasirinkusio žmogaus jubiliejų. Pats Gaudis, niekada gyvenime nemėgęs fotografuotis ir niekada nesipuikavęs savo pasiekimais, vargiai būtų supratęs tokią pompastiką. Tačiau šio architekto kūrybos gerbėjus, susibūrusius į klubą „Gaudi ir Barselona”, suprasti visai nesunku. Kas nors kartą regėjo Antonijaus Gaudžio kūrinius, negalėjo likti jiems abejingas. Vien tas faktas, kad 1984 metais Kasa Mila, Gvelio rūmai ir Gvelio parkas buvo įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą, byloja pats už save.
Nuo jaunystės Gaudį kamavo reumatizmas.
Dėl šios priežasties jis negalėdavo bėgioti su vaikais, dažnai buvo priverstas praleisti pamokas. Tuo metu jis stebėdavo gyvūnus, augalus ir akmenis, kurių formos ir spalvos vėliau atgimė jo kūryboje. Jo guvų protą mokytojai pastebėjo jau pradinėje mokykloje. Kai kartą per pamoką vaikams buvo aiškinama, kad paukščiams sparnai reikalingi skraidyti, jaunasis Antonijus paprieštaravo: „Juk vištos taip pat turi sparnus, bet jos neskraido. Joms sparnai reikalingi, kad galėtų greičiau bėgioti…”
Darbas ir kūryba Antonijui Gaudžiui buvo viso jo gyvenimo esmė. Viename interviu jis kalbėjo: „Žmones galima suskirstyti į dvi kategorijas – žodžio žmonės ir veiksmo žmonės. Aš priklausau antrajai grupei. Man trūksta priemonių, kad galėčiau išreikšti save. Aš negaliu jums papasakoti apie meno koncepciją. Man reikia jai suteikti konkrečią formą. Niekada neturėjau laiko savęs klausinėti. Visą savo laiką skyriau darbui”.
Ir šio darbo rezultatais mes galime džiaugtis visi.
Žvilgsnis į praeitį
Nebandysiu įvertinti Gaudžio kūrybos kaip meno žinovė ar kritikė. Tiesiog noriu pasidalinti savo įspūdžiais po apsilankymo parke, kuris yra šiaurinėje Barselonos dalyje, patyrusioje bene labiausiai stulbinančią transformaciją šio menininko fantazijos dėka. Bet pradžiai truputis istorijos.
Garsus Barselonos pramoninkas Eusebijus Gvelis susižavėjo Gaudžio kūryba, pamatęs jo dekoruotą Ispanijos paviljoną tarptautinėje parodoje Paryžiuje 1878 metais. Susiradęs tada dar jauną architektą, Eusebijus tapo jo pagrindiniu užsakovu, globėju ir galiausiai draugu, niekada nebandžiusiu koreguoti architekto fantazijos. Nusipirkęs 15 hektarų žemės sklypą ant Muntanja Pelados „Pliko kalno”, pavadinto taip dėl skurdžios augmenijos, pramoninkas sumanė pagal angliškas tradicijas įrengti čia miesto sodą turtingiems barseloniečiams. Visa teritorija buvo suskirstyta į 60 sklypų, po 1000 ar 2000 kvadratinių metrų. Norintys įsigyti sklypą turėjo pasirašyti sutartį, kuria buvo griežtai ribojamos savininko teisės: buvo draudžiama nukirsti bet kokį medį, pastatas turėjo neužimti daugiau nei vieną šeštąją sklypo ploto, tvora negalėjo būti aukštesnė nei 80 centimetrų. Galų gale buvo nupirkti iš viso trys sklypai – du įsigijo Triasų šeima, kuriai ir dabar priklauso du pastatai, o vieną 1906 metais nusipirko pats Gaudis ir gyveno čia iki pat savo mirties 1926-aisiais. Dabar šiame name įrengtas memorialinis Gaudžio muziejus.
Parko darbai buvo pradėti 1900 ir užbaigti 1914 metais, tačiau, nepasiteisinus komerciniam projektui, 1923 metais Gvelio parkas tapo Barselonos savivaldybės nuosavybe.
Atrastas prarastasis rojus
Į Gvelio parką patenkame ne per pagrindinį įėjimą, bet per vienus iš septynerių parko vartų. Toks pasirinkimas geresnis, nes teks ne kilti, o leistis į pakalnę. Turistinis sezonas dar neįsibėgėjo, tad galiu pasidžiaugti ne karščio išsekintų žmonių minia, o gaivia suvešėjusia per šimtmetį žaluma, kurią pasodinti liepė pats Gaudis, ir keistomis kolonadomis, kažkodėl labiau primenančiomis Ankorvato šventyklą Kambodžos džiunglėse. Apstulbusi nuo pirmo vaizdo, išgirstu kažkur plevenančius gitaros ir fleitos garsus. Vienos kolonados pavėsyje įsikūrę muzikantai. Širdį draskanti melodija pripildo visą erdvę ir prarastojo rojaus ilgesys užlieja sielą. Gal Gaudžiui Gvelio parkas ir buvo prarastojo rojaus utopija, bet man jis – atrastas rojus.
Vingiuotais keliukais leidžiamės žemyn. Kairėje – visa Barselonos panorama, tolumoje matosi jūra. Platybė svaigina.
Pirmasis pastatas kelyje išdygsta kaip pasakų pilaitė. Tai Gaudžio namas-muziejus. Sumokėjusi 4 eurus, įeinu į šią savotišką šventovę, kur Gaudis ir jo draugas bei globėjas Gvelis tiek kartų sėdėjo, skaitė Platono tekstus ir diskutavo. Name vos keli kambariai ir jei ne Gaudžio sukurti baldai, atrodytų, kad čia nėra ką apžiūrinėti. Tačiau nors kambarėliai ir mažučiai, juose tvyro kažkokia ypatinga atmosfera. Gal tai kondensuota čia besilankančiųjų pagarba didžiajam menininkui?
Toliau leidžiamės vingiuotais takais. Priešais pasirodo vadinamasis Graikiškas teatras, primenantis gigantišką balkoną, aprėmintą spalvinga mozaika išpuoštais suoliukais, vingiuojančiais lyg serpantinas. Čia prisimenu Gaudžio dienoraštyje skaitytus žodžius: „Spalva architektūroje turi būti intensyvi, logiška ir vaisinga”. Paprieštarauti sunku, kai matai šios minties įsikūnijimą kito architekto – Josepo Marijos Jujolio mozaikose. Kadaise jos nemenką įspūdį paliko ir parke besilankiusiems Dali ir Pikasui.
Gyvatėle vingiuojančius suoliukus nusėdę vietiniai ir turistai. Jie tokie atsipalaidavę, besidžiaugiantys vaizdais ir saule, kad, atrodo, jokie rūpesčiai niekada neslėgė jų pečių ir jokios pasaulio negandos jiems nebaisios.
Po graikiškuoju teatru – 84 dorėniškų kolonų kolonada – pagal sumanymą turėjusi tapti prekyviete. Šešių metrų aukščio ir 1,3 m skersmens kolonos – ne šiaip puošmena. Jų viduje įrengti vamzdžiai, kuriais nuteka lietaus vanduo iš graikiškojo teatro, o paskui patenka į specialią vandens saugyklą, iš kurios jis pasiekia garsiausios parko skulptūros Drakono nasrus.
Laikas apžiūrėti ir garsųjį drakoną – labiausiai fotografuojamą Barselonos skulptūrą. Kadangi drakonas be uodegos, buvo ilgai ginčijamasi, kokią mitologinę būtybę jis vaizduoja. Mokslininkai nusprendė, kad tai, ko gero, Pitas, kurį nužudė dievas Apolonas, norėjęs tapti Delfų orakulu.
Štai pagaliau ir pagrindinis įėjimas bei du namukai, primenantys meduolių namukus iš brolių Grimų pasakos „Jonukas ir Grytutė”. Nė vienos tiesios linijos! Jie lyg nupiešti mokinuko, iki graudulio mieli ir pasakiški. Ir jeigu negalėtum jų paliesti, atrodytų, kad tai tik haliucinacija.
Laikas atsisveikinti su Gvelio parku. Tik išėjus pro vartus, suspaudžia širdį. Prarastojo rojaus ilgesys? Guodžia tik mintis, kad čia būtinai sugrįšiu dar kartą.
Jolita Kraniauskaitė