Panevėžio „Ekrano” futbolo komandos vyriausiasis treneris Virginijus Liubšys praėjusį penktadienį šventė savo gimtadienį. 48-erių metų ekraniečių komandos strategas jį sutiko nelabai linksmos nuotaikos, tačiau reiklus ir principingas treneris PB sakė, kad šie laikini komandos sunkumai sezono pradžioje jį tik dar labiau mobilizuoja.
– Gerbiamasis treneri, ar tikite horoskopais ir prietarais?
– Horoskopais netikiu, bet kažkodėl juos kasdien perskaitau. Prietarai taip pat man didelės įtakos nedaro. Turime komandos talismaną ir niekada neužmirštu, kad varžybų metu reikia turėti „Ekrano” klubo šaliką. Jau ne kartą tęko grįžti į namus jo pasiimti. Jis man komandos tvirtybės simbolis, bet jokiu būdu ne prietaras.
– Įsimintiniausi vaikystės prisiminimai
– Niekada neužmiršiu, kaip vaikystėje žaidžiant futbolą mano vienmečiai draugai mane, kaip mažiausią, visą laiką statydavo į vartus. Šios pareigos tiesiog vertė suplėšyti kelnes. Juk reikėjo ir griuvinėti, ir į priešininko kojas šokti. Mus mama augino viena, tad toks apdriskęs tiesiog bijojau pasirodyti namuose. Net šiandieną sunku pasakyti, kaip išvengdavau mamos pylos, tačiau dabar suprantu jos didžiulę toleranciją mano pomėgiui – futbolui, kuris pagaliau tapo ir mano gyvenimo dalimi.
– Ar sportas dar nelenda per gerklę?
– Tikrai dar ne. Kol yra noras, kol turiu idėjų, o jų, patikėkite, ne tiek mažai, iš futbolo tikrai nesitrauksiu. Kai tik pajusiu, kad šis darbas man jau tampa rutina – išeisiu nė sekundę nesuabejojęs.
– Kokią charakterio savybę norėtumėte pakeisti?
– Tiesą sakant – atvirumą ir tiesmukiškumą. Tai mano seni priešai, kurie itin dažnai atsigręžia prieš mane patį. Bet toks jau esu.
– Keblioje situacijoje labiau pasitikite savo rankomis ar kojomis?
– Dabar į tokias situacijas nepatenku, bet jei taip jau nutiktų, tai, ko gero, labiau pasitikėčiau savo rankomis ir greita vartininko reakcija. Tiesa, nėra ko slėpti, jaunystėje vieną kartą teko pasitikėti tik kojomis ir šuoliuoti per tvorą.
– Kokiu posakiu dažniausiai vadovaujatės?
– Niekada niekam nelinkėk blogo. Žemė apvali ir šis linkėjimas vieną kartą sugrįš pas tave kur kas stipresne jėga.
– Ar dar yra neišsipildžiusių norų?
– Gal tai ir banalu, tačiau labai norėčiau iš lėktuvo šokti su parašiutu. Dažnai akimis palydžiu lėktuvus danguje ir parašiutininkų šuolius. Tikiuosi, kad išmuš ir mano valanda.
– Kaip atsipalaiduojate po įtemptų varžybų?
– Tai mano, ko gero, didžiausia problema. Po kiekvienų varžybų, nepriklausomai nuo jų reikšmės, negaliu užmigti iki 2-3 valandos nakties. Vis tarsi vaizdajuostėje suku rungtynių eigą ir analizuoju, kas buvo ne taip, kas buvo gerai. Kitaip tiesiog negaliu.
– Ką jums reiškia laikrodis?
– Jis reiškia viską. Pagal laikrodį ir gyvenu. Tiesiog jis kartais per daug greitai skuba, o kartais – stovi vietoje. Su juo nepasiginčysi.
– Kokios vyro ir moters savybės labiausiai imponuoja?
– Vyrus vertinu už tiesumą, atvirumą. Labai svarbu jausti pasitikėjimą draugu. Moterys turi daug gerų būdo bruožų, tačiau pirmenybę atiduočiau toms, kurios gali suprasti ir be žodžių.
– Maistui išrankus?
– Anksčiau nebuvau labai išrankus. Kirsdavau kiaulienos kepsnius, dešras, kumpius. Dabar sau to leisti negaliu, mano valgiaraštyje dažniausiai būna vištiena ir žuvis.
– Kokį gėrimą renkatės pobūvyje?
– Dažniausiai renkuosi raudonąjį vyną. Tiesa, alkoholio vartoju labai mažai. Jei tik truputį leidžiu sau daugiau, tai kitą dieną esu tikras ligonis. Juo būti labai nesinori.
– Jūs save laikote optimistu ar pesimistu?
– Visą gyvenimą buvau tik optimistas ir svajotojas. Dabar galiu pasakyti, kad gal tik pora mano svojonių dar neišsipildė, tačiau aš juk optimistas.
– Pratęskite sakinį: „Jei nebūčiau treneriu, būčiau…”
– „Būčiau treneriu”. Savęs kitur net neįsivaizduoju.