Slaugytojų darbe maža poezijos. Jos vis dar jaučiasi esančios gydytojų šešėlyje, joms užkrauta didelė atsakomybė ir darbo krūviai, o atlyginimai didėja nepakankamai. Daugelio slaugos specialistų realus darbo užmokestis nuo deklaruojamo vidurkio skiriasi 300 – 400 litų.
Tačiau šiandien slaugytojos jau nebe tos paklusnios pavedimų vykdytojos, kokiomis buvo daugelį metų. Jos pasiryžusios kovoti už save, lygiavertę partnerystę, siekti, kad pagaliau būtų pradėtos iš esmės spręsti joms svarbios problemos.
Ir džiaugsmas, ir nuoskaudos
Slaugytoja pirmoji išties bejėgiam ligoniui stiklinę vandens, nušluostys skausmo išspaustas ašaras. Yra ir ne fasadinė slaugos pusė – pūliuojančių žaizdų tvarstymas, intymių higienos procedūrų atlikimas. Ligonių nepasirinksi: ir seniai nesiprausęs benamis, ir ne visuomet maloniais senatvės kvapais dvelkianti senučiukė nusipelno lygiai tokios pačios atjautos ir priežiūros.
„Atliekamo darbo reikšmę gydymo procese, medicinoje daugiau jaučiame savo širdyse, o ne iš valstybės požiūrio į mus. Slaugytoja vis tiek lieka antrame plane, lyginant su gydytoju. Tačiau pacientams mes esame svarbesnės, artimesnės, jaučiamės reikalingos”, – svarsto Ramutė Tolvaišienė, sostinės Šeškinės poliklinikos slaugos specialistė.
Didžiausias lūžis per 30 metų, pasak R.Tolvaišienės, įvyko slaugytojų mąstysenoje. Jos nebėra tos nuolankios, gydytojų komandas stropiai vykdančios sesutės, kaip buvo anksčiau vadinamos. Jos tapo aktyvios, iniciatyvios, siekia daryti įtaką, kai sprendžiamos joms svarbios problemos, išmoko už save pakovoti.
Lietuvos slaugos specialistų organizacijos (LSSO) prezidentė Aldona Čiočienė šiai profesijai atidavė daugiau kaip 50 savo gražiausių gyvenimo metų. „Rinkausi ją neatsitiktinai, jaunystėje buvau kupina altruizmo, pasiaukojimo, deja, man teko daug kartų nusivilti”, – atvirai sako A.Čiočienė.
Aišku, skriaudas atperka moralinis pasitenkinimas, kad padėjai sergančiam, kenčiančiam žmogui, tačiau to nepakanka.
A.Čiočienė stengėsi laikytis nuostatos: jei jau nieko neįmanoma pakeisti, reikia pakilti aukščiau kasdienių problemų, kitaip dirbti būtų buvę dar sunkiau ar net neįmanoma.
„Aš džiaugiuosi savo specialybe, savo darbu, ir stengiuosi negalvoti apie atlyginimą, įvertinimą. Man svarbiausia, kad jaučiuosi savo vietoje, man gera padėti žmonėms”, – nuoširdžiai, paprastais žodžiais kalba Lina Sukackienė, nuo 1983 metų dirbanti slaugytoja Kėdainių ligoninėje, Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuje.
Šiaulių ligoninės slaugytojai Ingridai Gedvilienei nekyla jokių abejonių, kad yra mažiau svarbi nei gydytojai. Ir atlyginimas per praėjusius metus gerokai pakilo. „Operacinėje dirba visa komanda, visų jos narių indėlis yra labai svarbus, mes jaučiamės lygiaverčiais partneriais”, – pasakoja jauna moteris, profesiją pasirinkusi dar vaikystėje suviliota balto chalato romantikos. Ji tikina, kad to nė karto nesigailėjo.
Prižiūri ir po 60 pacientų
Praėjusį penktadienį buvo minima Tarptautinė slaugytojų diena. Ta proga viena didžiausių slaugytojų profesinių organizacijų – Lietuvos slaugos specialistų organizacija, vienijanti apie 11 tūkst. slaugos specialistų, Vilniuje surengė konferenciją ir koncertą. Į jį pasipuošusios spalvingais pavasariniais rūbais, kabinetuose palikusios baltus chalatus, rinkosi slaugytojos iš visos Lietuvos.
Šventiškos nuotaikos nesudrumstė nei tai, kad diskutuota apie skaudžias slaugos specialistams problemas. Šiais metais Pasaulinė sveikatos organizacija paskelbė Tarptautinės slaugytojų dienos šūkį „Saugus personalo planavimas išsaugo gyvybes”. Šia tema diskutuota ir konferencijoje.
„Labai liūdna, kad tuo metu, kai visa Europa susirūpinusi slaugytojų mažėjimo problema ir jos galima įtaka ligonių saugumui, Lietuvoje jos išmetamos į gatvę kaip nereikalingi daiktai”, – sakė A.Čiočienė. Taip atsitiko Vabalninke, kai uždarius miestelio slaugos ligoninę 7 slaugytojos liko be darbo. Kur joms dėtis, niekam nerūpi.
Didžiausia bėda, kurios slaugos specialistams niekaip nesiseka pajudinti iš mirties taško – nepakeliami darbo krūviai. Lietuvoje vienam slaugytojui vidutiniškai tenka 30 ligonių, tačiau kai kuriose ligoninėse nakčiai vienas slaugos specialistas lieka ir su 60 pacientų.
Įstaigos taupo išnaudodamos slaugytojus, jų priimama į darbą nepakankamai, jie pirmiausiai atleidžiami. „Tai jau tapo norma. Slaugos specialistų poreikis iš viso neplanuojamas. Matyt, todėl ministerija ir delsia patvirtinti darbo krūvius”, – piktinasi A.Čiočienė.
Darbais apkrauti slaugos specialistai negali slaugydami ligonius panaudoti visų savo profesinių žinių, aukštos kvalifikacijos, vos užtenka laiko būtiniausioms manipuliacijoms atlikti, o mokymui, švietimui, bendravimui jo nelieka. „Tuomet apie paslaugų kokybę nebėra ką ir kalbėti, o juk medicinoje žmogiškieji ištekliai ne mažiau svarbesni nei naujausios technologijos”, – tikina LSSO atstovė Raimonda Steikūnienė.
Vidurkis – tik ant popieriaus
Slaugos darbuotojų atlyginimai per praėjusius ir šiuos metus gana ženkliai išaugo, nors ir ne tiek, kiek gydytojų. Vidutinė slaugos darbuotojo alga šiuo metu siekia apie 1,2 tūkst. litų. Tačiau A.Čiočienei garsiai ištarus šį skaičių salėje nuvilnijo juokas, nepritariantis ūžesys: vidurkis dar nieko nereiškia, nes dauguma slaugytojų uždirba tik 850 – 900 litų.
„Turime siekti, kad kiekviena slaugytoja, ne tik dirbanti universitetinėje ligoninėje, bet ir kaimo ambulatorijoje, uždirbtų ne mažiau nei vidutinį atlyginimą”, – sako A.Čiočienė.
Pasak LSSO Kauno skyriaus vadovės, Dainavos poliklinikos direktoriaus pavaduotojos slaugai Daivos Špiliauskienės, jos vadovaujamoje įstaigoje slaugos darbuotojų vidutinis atlyginimas siekia tik 800 litų. Yra viena kita slaugytoja, gaunanti ir per tūkstantį, tačiau tik dėl to, kad dirba daugiau nei vienu etatu ir iš poliklinikos neišeina ir po 12 valandų.
„Pirminės sveikatos priežiūros įstaigose darbo krūviai dar neperžengia žmogiškųjų galimybių ribų, nors maždaug penkias valandas poliklinikoje dirbusi slaugytoja dar skuba lankyti pacientų namuose. Tam ji per dieną skiria dvi ir daugiau valandų. Prižiūri nevaikštančius ligonius, kad neatsirastų pragulų, lanko naujagimius, žmones, varginamus aukšto kraujospūdžio, sergančius diabetu ir kitus”, – aiškina D.Špiliauskienė.
Tačiau, jos teigimu, jei būtų siekiama visiškai įgyvendinti bendruomenės slaugą, kurios koncepcijoje numatyta, kad slaugytojas turėtų užsiimti ligų profilaktika, mokyti bei šviesti ligonius, jų šeimų narius, į darbą tektų priimti antra tiek slaugos specialistų, lyginant su dirbančiais poliklinikoje dabar.
Pasigenda socialinio dialogo
Deja, derybose su ministerijos atstovais dėl algų kėlimo prioritetų slaugytojų atstovų pasiūlymai lieka neišgirsti. Pasak slaugytojų profesinės organizacijos vadovės, prašyta įteisinti slaugytojų konsultacijas namuose, poliklinikose, jų iškvietimus į namus ir atskirai bendruomenės slaugą.
Slaugytojų atstovams sunkiai sekasi rasti bendrą kalbą su Sveikatos apsaugos ministerija. Dėl to stringa svarbių klausimų sprendimas. Lietuvos slaugos specialistų organizacija kažin kada parengė darbo krūvių skaičiavimo metodikas, neseniai jas peržiūrėjo ir pakoregavo, bet jie, matyt, dulka ministerijos valdininkų stalčiuose, kaip ir projektai bei pasiūlymai, susiję su slaugos specialistų resursų planavimu, jų kvalifikacijos kėlimu, tobulinimusi. Slaugytojų tobulinimosi tvarka ministerijai pateikta praėjusių metų rudenį, tačiau iki šiol nesvarstoma. Tuo tarpu pagal dabar galiojančią tvarką slaugos specialistai turi tobulintis vos 100 valandų per penkerius metus. Tai juokingas skaičius.
Slaugytojų pasveikinti profesinės šventės proga atskubėjęs Sveikatos apsaugos ministerijos sekretorius Haroldas Baubinas tikino, kad slaugytojo profesija jam gerai pažįstama. Studijų metais, kaip ir daugelis studentų, jis dirbo vienos sostinės gydymo įstaigos neurologijos skyriuje.
Pasak H.Baubino, padėtis slaugos srityje palaipsniui gerėja. Praėjusiais metais slaugos įkainiai gana ženkliai augo. Ministerija įsipareigojo parengti ir patvirtinti ambulatorinių paslaugų teikimo aprašus ir kainas, tarp skatinamųjų paslaugų atsirado atskira eilutė slaugytojui.
„Pinigine išraiška ji gal ir nėra labai svari, bet tai rodo, kad slaugytojo darbo svarbą pradedama vertinti”, – tikina ministerijos sekretorius. Jis mano, kad daugelį problemų lemia sovietinis slaugos modelis, kuris medicinoje prioritetą suteikė gydytojams. Slaugytojai nepelnytai liko šešėlyje. Tačiau šis požiūris keičiasi.