Birželio 3-iąją Kaune įvyks Dainų ir šokių šventė, kurioje dalyvaus apie trys tūkstančiai dainininkų, daugiau kaip pusantro tūkstančio šokėjų, didelis būrys muzikantų primins ir namuose, ir svetur gyvenančių lietuvių saugomą kultūros paveldą. UNESCO globojama tradicija į Dainų slėnį sugrįš ir kitąmet: manoma, kad tikslinga Kaune surengti respublikinę dainų šventę: ji padėtų tinkamai pasirengti valstybės tūkstantmečio iškilmių dienomis vyksiančiai Pasaulio lietuvių dainų šventei.
Mažiausieji – pirmutiniai
Į pirmąją repeticiją atėjusius šokėjus pasitikusi choreografė Birutė Brazdžiūtė paprašė susirišti nedideles šluoteles: reikėjo nusišluoti aštrių šukių pilną Dainų slėnio aikštę, kurioje šokama. Šių repeticijų tvarkaraštį pakoregavo laikas: baigiasi mokslo metai, vaikų laukia įvairios pramogos, ekskursijos, o būsimosios šventės programoje šokėjams numatytas atsakingas vaidmuo: jų pasirodymas aprėpia svarbiąsias mažųjų gyvenimo datas – nuo pirmosios kelionės į mokyklą iki „Abiturientų valso”, – atsisveikinimo su mokykla.
„Kaune daugiausia – jaunučių kolektyvų, o jaunuolių ir jaunių stinga, kitaip tariant, greit prarasime perimamumą”, – kalbėjo B.Brazdžiūtė. Choreografės nuomone, priežasties reikėtų atsainiame požiūryje į choreografijos pamokas. Dėl lėšų stokos jose neskamba gyva muzika, o magnetofoniniai įrašai padeda įsigalėti aerobikai, kitokioms populiariosios kultūros formoms.
Tęstinumas šokėjams taip pat svarbus, kaip ir choristams, juolab kad Kaunas visada garsėjo šokių kolektyvais. Neseniai Klaipėdoje vykusiame tradiciniame „Klumpakojo” konkurse kauniečiai pasirodė puikiai. Tačiau ateitis neatrodo labai optimistiška: jau ir šioje šventėje trūksta senjorų – šią šokėjų grupę papildys neveroniškiai – garsaus mėgėjų sambūrio „Kupolė rožė”, kitų kolektyvų dalyviai. Šventėje dalyvaus daugiau kaip pusšimtis kviestinių kolektyvų.
Bus pasodinti devyni ąžuoliukai
Šventės vairas patikėtas vienai Pasaulio lietuvių dainų švenčių kūrėjų – Laimutei Kisielienei. „Norėjau išbandyti tokios šventės režisierės duoną, nes iki šiol man artimiausi buvo šokių dienos rūpesčiai. Dabar galiu pasakyti, kad ir mažesnio masto šventės režisieriaus duona yra su pluta”, – neslepia menininkė.
Nors jos scenarijui buvo pritarta, dėl daugelio detalių teko laužyti ietis. Pavyzdžiui, apsispręsti, kur šventę rengti, nes buvo daug šalininkų ją rengti ne Dainų slėnyje, o S.Dariaus ir S.Girėno sporto komplekso stadione. Diskusijų sukėlė ir režisierės pasiūlymas pasodinti vieną ar kelis ąžuoliukus – šventės priminimo ženklus. Apsispręsta, kad devyni ąžuoliukai bus pasodinti prie centrinio įėjimo į Dainų slėnį. Daugelis kitų režisierės pasiūlymų atremiami žodžiais: šventę reikia surengti už tiek pinigų, kiek jai lėšų skirta.
Renginio konkursą laimėjusiam Kauno kultūros centrui Savivaldybė skyrė 50 000 litų, dar 8 000 litų šventei surengti skyrė Kultūros ir sporto rėmimo fondas. Šios sumos nepakaktų ne tik Dainų slėniui sutvarkyti, bet ir įgyvendinti originalias režisierės idėjas.
Labiausiai akis bado Dainų slėnio būklė. Daugybė suolų žiūrovų eilėse sulaužyti, paskutinėse jų nė pėdsako nelikę, ypač tvarkytina chorų pakyla. „Pabandysime daugiausia darbų šiemet padaryti talkomis, gaila, kad dabar karštos dienos studentams, o slėnio kaimynystėje esantiems Lietuvos kultūros akademijos studentams šios talkos tikrai turėtų rūpėti”, – sakė Dainų slėnio tvarkymu susirūpinęs komunalinio ūkio skyriaus vedėjo pavaduotojas Zenonas Girčys.
Dainos premjera
Du dešimtmečius Kauno dainų šventėse skambėdavo smagi Algimanto Bražinsko daina apie Kauną, sukurta pagal poeto Alekso Dabulskio tekstą, o šiemet išgirsime linksmą kompozitorės Zitos Bružaitės ir poetės Daivos Čepauskaitės dainą apie mieste gyvenantį vėją. Jos priedainį: „Ten, kur skrajoja vėjas jaunas, ten mano miestas, mano Kaunas” tikriausiai niūniuosime eidami iš koncerto.
Visas šventės repertuaras buvo choristų kūrybinio sezono rūpestis miesto chorams, jų vadovams, svečiams. Jungtiniam chorui, kuriame dainuos 3000 dainininkų, diriguos profesorius Petras Bingelis.
Tai, kaip chorai skambės, – visų miesto chorvedžių, diriguosiančių didingam chorui, rūpestis. O kaip chorai atrodys, ar gerai jausis pakyloje, – šventės scenografija besirūpinančių dailininkų Vlado ir Aldonos Migonių galvosūkis. V.Migonis rodo maketą. Jame – mobili choro pakyla, kurią įrėmina 4 m aukščio ir 50 m ilgio konstrukcija, šiuo metu jau gaminama. Tačiau ar režisierės mintis, kad šventės vizualiniai akcentai, koncertai pasklistų po miestą bus įgyvendinta, kol kas neaišku.