Kultūros paveldu besirūpinantys uostamiesčio valdininkai trina rankas iš džiaugsmo stebėdami į kovą dėl paveldo sukilusių klaipėdiečių veiksmus ir tikisi, kad su jų pagalba pavyks išsaugoti jūrų krovinių kompanijai „Bega” priklausantį senąjį celiuliozės virimo cechą.
Šį penktadienį prie „Begos” planuojamas miestiečių, paveldosaugininkų ir pastato savininkų susitikimas, kurio metu bus ieškoma galimybių išsaugoti senąjį cechą.
Išsaugoti sunku
„Tikimės, kad savininkai atsižvelgs į visuomenės lūkesčius. Šis pastatas yra visos teritorijos puošmena”, – sakė istorikas Dainius Elertas, nugriovus „Lūją” bei senąjį malūną susikūrusios klaipėdiečių iniciatyvinės grupės atstovas.
Pasak Savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėjos Rimos Noreikienės, jei pastatą pavyktų išsaugoti, būtų labai gerai, o iniciatyvinės grupės veiksmai čia yra didelė pagalba.
1899 metais pradėtą statyti celiuliozės virimo cechą, nepertraukiamai veikusį apie šimtmetį, išsaugoti esą sunku, nes pastato sienos yra suskilusios, persunktos chemikalų – arseno ir kt.
Pasak R. Noreikienės, daryta daug ekspertizių, bet vieningos nuomonės nėra – vieni specialistai teigia, kad pastatą išsaugoti galima, o kiti tam prieštarauja.
Anot paveldosaugininkės, cechą labai sunku išsaugoti dar ir todėl, kad valstybė neapsisprendė jo paskelbti saugojamu. Pastatas taip pat nėra saugomas ir Savivaldybės.
R. Noreikienė svarstė, jog gali būti daromas spaudimas, kad pastatas nebūtų paskelbtas saugomu kultūros paveldo objektu, nes pinigai jam tvarkyti būtų didžiuliai, o panaudojimo galimybės nematoma.
Tiesa, anot jos, kol kas niekam nepakilo ranka ir palaiminti jo griovimo.
Klaipėdai būdingos architektūros pastatas su arkiniais langais, įspūdingu fasadu iš kiemo pusės esąs tikras pramonininis paveldas.
Trūksta koncepcijos
Pasak D. Elerto ir kito iniciatyvinės grupės atstovo – istoriko Vacio Vaivados, reikėtų atkreipti dėmesį ir į kitus senuosius pastatus, kuriuos dar galima išsaugoti bei deramai prižiūrėti. Tokių nerimą keliančių pastatų Klaipėdoje esą daug – Dujų fabrikas, bravoras Šaulių gatvėje, Smeltės mokykla ir kt. Taip pat kalbama ne tik apie atskirus objektus, bet ir apie gatvelių tinklą, bendrą kvartalų vaizdą, kurio suardyti negalima.
Istorikai stebėjosi atsiradusia praktika išsaugoti, pavyzdžiui, tik fasadinę seno pastato sieną. Taip esą net negali būti sudaromas vaizdas, kad paminklas saugomas.
Anot jų, didžiausia problema esąs požiūris į paveldą – keičiasi ir valdžia, ir valdininkai, tačiau požiūris nesikeičia. Miestas esą galėtų investuoti į teritorijos, kurion bus skverbiamasi, tyrimus iš anksto. Klaipėdai esą trūksta paveldo puoselėjimo koncepcinės politikos ir programos.
Akivaizdžių trūkumų turi ir atliekamos ekspertizės – jos esą atskleidžia ekspertų nekompetenciją, tampa tik biurokratiniu žaidimu, o tikroji pastatų vertė, ignoruojant istorinę-dvasinę projekciją, nėra optimaliai įvardijama.
Uostamiesčio politikams, valdininkams, paveldosaugininkams įteiktame rašte iniciatyvinė grupė reikalauja inicijuoti visuomeninės Klaipėdos paveldo tarybos suformavimą, sustabdyti visų iki 1945 metų pastatytų pastatų naikinimą ir perduoti juos papildomam ekspertavimui, parengti paveldosauginę koncepciją, sudaryti sąlygas visuomenei išsamiau susipažinti su ruošiamais projektais. Šiuo metu vieši svarstymai, projektų pristatymai esą rengiami nepatogiu gyventojams darbo metu.
Tiesa, istorikai pripažino, jog uostamiesčio meras ir Savivaldybės administracijos atstovai nusiteikę bendradarbiauti saugant paveldą, tačiau reali padėtis nesanti gera.
„Dėl minėtų priežasčių negalime atsisakyti savo pradėtų veiksmų ir kviečiame klaipėdiečius nebūti abejingiems, aktyviau prisijungti prie mūsų ar kitų grupių diskusijų dėl paveldo išsaugojimo”, – sakė D. Elertas ir V. Vaivada.
Bendradarbiavimu džiaugiasi
„Gražiai draugausim, jokios priešpriešos nėra. Jei tik įmanoma kartu dirbti – valio”, – klaipėdiečių pagalba saugant paveldą džiaugėsi R. Noreikienė.
Beje, ji pastebi, kad panaši į iniciatyvinės grupės reikalaujamą įkurti Paveldo tarybą šiemet jau yra įkurta. Tiesa, tarp jos narių yra ir ekspertai Margarita Ramanauskienė bei Juozapas Tilvikas, kuriems iniciatyvinė grupė buvo išreiškusi priekaištų malūno griovimo istorijos metu. Tačiau, anot R. Noreikienės, klaipėdiečiai, jei tik nori, gali dar ir patys steigti panašią tarybą, registruodami ją kad ir prie Savivaldybės.
R. Noreikienė taip pat pastebi, kad visi iki 1945-ųjų statyti pastatai yra užfiksuoti ir be Savivaldybės žinios negali būti griaunami. Jei objektas senas, jį turi įvertinti minėta Klaipėdos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba.
Taip pat uostamiestyje yra ir trys saugomos urbanistinės teritorijos.
Anot R. Noreikienės, viskas yra daroma pagal įstatymus.
Apsvarstyti iniciatyvinės grupės pateiktus reikalavimus ir nuspręsti, ką iš jų galima įgyvendinti, ketina ir Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinis padalinys.