R.Juknevičienė: „Mūsų perspektyvos yra ateinančios”

„Žvelgiant giliau, ypač iš vidaus, opozicija tikrai nepanaši į rimtą sarginį demokratijos šunį, labiau – į pavargusį pitbulį, grėsmingu urzgimu slepiantį išmuštus dantis.

Kaip atsitiko, kad nei politologai, nei žurnalistai, nei valdžia iš esmės rimtai nevertina dabartinės Seimo opozicijos, laiko ją bedante, o jos tariamos pergalės tampa įrankiu valdančiosios koalicijos partneriams „auklėti”.

Tai tik viena iš daugelio kritiškų nuomonių apie dabartinę Seimo opoziciją. Apie jos skaudulius, dabartį ir ateitį – žurnalo „Ekstra” pokalbis su Tėvynės sąjungos pirmininko pavaduotoja, Seimo nare Rasa Juknevičiene.

– Kaip bendrais bruožais apibūdintumėte daugialypės, šakotos Seimo opozicijos padėtį?

– Opozicija yra tokia, kokią nulėmė rinkėjai. Kadangi mūsų visuomenė gana marga, labai skirtingų politinių nuomonių suskaidyta, tai ir Seimas yra labai fragmentuotas. Tikriausiai jis toks pirmas naujausioje Lietuvos istorijoje. Tad labai fragmentuota tiek opozicija, tiek pozicija.

Ši padėtis atspindi ir visos partinės sistemos krizę bei duoda galimybę mąstyti, kaip greičiau ir kuo mažesniais nuostoliais tą politinės sistemos krizę būtų galima įveikti. Mums likimas lėmė pabūti opozicijoje, savo darbą dirbame taip, kaip suprantame, nors norime veikti geriau.

Laimėjimai yra ir tai, kad, praėjus pusantrų metų po valdančiosios koalicijos sukūrimo, iš ūkio ministro posto yra kritęs Viktoras Uspaskichas. Smarkiai pasikeitusi socialdemokratų lyderio ir premjero Algirdo Mykolo Brazausko situacija.

Jis dabar jau įstatytas į savo vietą ir nebėra toks didelis ir gražus „paveikslas”, kokį nepelnytai bandė vaizduoti save iki šiol. Artūras Paulauskas, pradėjęs populizmo epochą Lietuvoje, šiandien irgi pastatytas į atitinkamą vietą. Ir Darbo partija jau yra nebe toks galingas monstras, koks buvo prieš pusantrų metų. Tai ir opozicijos nuopelnas. Ir pirmiausia Tėvynės sąjungos nuopelnas.

– Kritikos opozicijos lyderiui Andriui Kubiliui, visai jūsų partijai banga pastaruoju metu pasipylė tiek iš komentatorių, kitų opozicinių partijų, tiek iš partijos vidaus. Viena ryškesnių pastabų – „Seimo pirmininko atstatydinimo istorija – tipiškas pavyzdys, kaip reikšmingais veidais atliekami niekingi veiksmai”. Ko pasimokėte iš tos atstatydinimo istorijos?

– Neigiami komentarai pliūptelėjo pačią pirmą savaitę, vėliau viskas nutilo. Negaliu kalbėti už visą opoziciją, tačiau Tėvynės sąjunga mano, kad tai buvo tinkamas žingsnis.

Mes iš tiesų negalėjome prognozuoti ar numanyti, kokia komplikuota padėtis buvo Darbo partijos viduje. Tad tas žingsnis, vienos kaladėlės ištraukimas iš keturių koalicijos, akivaizdžiai sukėlė ir kitus procesus – V.Muntiano ir kitų parlamentarų išėjimą iš Darbo partijos.

A.Paulausko atstatydinimas buvo tinkamas žingsnis, tačiau dauguma komentatorių patys nedrįsta prisipažinti, kad klydo su savo neigiamais vertinimais.

– Tačiau galėjo atsitikti ir taip, kad toji valdančioji dauguma galėjo visai išsibalansuoti, subyrėti tuo metu, kai vyksta svarbios derybos dėl „Mažeikių naftos”, kai reikia užsiimti lobistine veikla dėl euro įvedimo. Nors valdančioji dauguma tikrai nėra pavyzdinė, ar opozicijos iniciatyvos negalėjo sukelti daug nereikalingos sumaišties?

– Jei taip galvotume, tai reikėtų klausti, kam apskritai ta opozicija reikalinga? Ar visi einame į valdančiąją koaliciją ir džiaugiamės kartu? Jei jau apsiėmėme nešti opozicijos naštą, tai neturime dairytis į kokius nors autoritetus ar turėti kokių nors baimių. Juolab kad Seimo pirmininkas nėra ta figūra, kuri atsakinga už „Mažeikių naftą”, eurą ir kitus dalykus. Europoje šis įvykis apskritai nebuvo pastebėtas.

– D.Kuolys yra sakęs, kad dabartinė opozicija susiliejo su sistema ir tapo lojaliąja opozicija.

– Dažniau sulaukiame kitokių kaltinimų – kad esame pernelyg aštrūs, per daug kritikuojame valdančiuosius, per mažai rūpinamės valstybės stabilumu, nesaugome mūsų puikiosios Vyriausybės.

Kitas dalykas, kad jau kuris laikas pastebime tokius įdomius procesus, kai ore tvyro kvapas, kurį pavadinčiau „Naująja politika 2”. Yra Lietuvoje žmonių, kurie linkę dėlioti schemas, tai jau matėme 2000 metais. Pirmosios naujosios politikos schema buvo kaip tam tikra alternatyva Tėvynės sąjungai. Tuo metu tai buvo galima suprasti, nes po ketverių mūsų buvimo valdžioje metų susidarė gana sudėtinga politinė padėtis.

Tad atsirado architektų, kurie sukūrė tą naująją politiką, kuri po pusantrų metų žlugo ir šiandien jau niekas net atsiminti šio nesėkmingo projekto nenori. Dabar dėliojamas naujas projektas, aiškinama, kad visos partijos blogos, reikia kažkokių naujų darinių, kurie sugebės greitai pakeisti situaciją Lietuvoje. Tame projekte, beje, turėjo būti ir atstatydintas Seimo pirmininkas. Artimiausiu metu pamatysime, ar pasiseks šis naujasis sumanymas.

– Tačiau net jūsų partijos kolegos su apmaudu pastebi, kad Tėvynės sąjunga nepasiruošusi imti valdžios. Gal net ir nenorite?

– Tai nulemia rinkėjai. 2004 metais negavome pakankamo pasitikėjimo, kad galėtume jaustis turintys teisę pretenduoti į valdžią. Galimam valdžios išbandymui ruošiamės nuolatos.

Tikimės, kad po kitų rinkimų bus visai kita padėtis, tikriausiai artima tai, kuri dabar yra Lenkijoje. Tendencijos yra tokios, kad pokomunistinė nomenklatūra neišvengiamai turės keliauti į praeitį, žlugs. Jau dabar tie požymiai yra labai ryškūs, tad privalome būti pasiruošę prisiimti atsakomybę.

– Kiek rimti yra svarstymai apie galimas vaivorykštines koalicijas su socialdemokratais?

– Panašiai teiravosi ir prezidentas susitikime su mūsų frakcija. Atsakėme labai aiškiai – kad šios valdančiosios koalicijos žlugimo atveju esame įsipareigoję imtis atsakomybės už valstybę kartu su Liberalų sąjūdžiu.

Tačiau tikrai nesiveržiame į valdžią, nes tikrai gerų variantų burti naują valdančiąją daugumą šiuo metu nėra. Nei Lietuvai, nei Tėvynės sąjungai. Ši padėtis susiklosto iš to, kokios partijos ir frakcijos yra Seime.

– Minėjote, apie nepakankamą rinkėjų pasitikėjimą. Ar jie gali pasitikėti, kai jūsų partijos vadovybės nariai jau nebesupranta, kai konservatorių frakcija Seime „prieš savaitę – su Rolandu Paksu prieš A.Paulauską, po savaitės – su A.Paulausku prieš R.Paksą”. Kur dingo aiškumas, nuoseklumas?

– Regis, esame vienintelė partija, kuri aiškiai, nedviprasmiškai yra pasakiusi, su kuo neitų į valdančiąją koaliciją. Tačiau negalime uždrausti kitoms opozicinėms frakcijoms prisijungti prie mūsų iniciatyvos. Juo labiau kad prie tos iniciatyvos prisijungė ir valdančiosios koalicijos atstovai.

Mes esame pasakę, kad niekada neitume į Vyriausybę su V.Uspaskichu ar R.Paksu, tačiau jei šie lyderiai būtų pakeisti, savo nuostatas galėtume ir persvarstyti.

– Partijos nariams esate išplatinusi laišką, kuriame aptariamos tam tikros problemos, susijusios su dabartiniu jūsų partijos vadovu. Ar galima laukti rimtų pokyčių partijos vadovybėje?

– Tokių nuotaikų partijoje nejaučiu. Tačiau norėčiau, kad šiuo klausimu vyktų rimtos diskusijos. Manau, kad dauguma mūsų narių norėtų, kad A.Kubilius juos vestų į ateinančius rinkimus.

Kad yra ir kitaip manančių, tai natūralu. Tik norėtųsi, kad manančių, jog reikia keisti partijos vadovą, mintys būtų iš pradžių išsakomos partijos vidaus diskusijose, ne spaudoje. Nors ir tai nėra labai blogai.

– Šnekantis net su jūsų frakcijos Seime atstovais ne pirmą kartą tenka išgirsti, kad esama rimtų vadizmo apraiškų, pirmųjų partijos asmenų susireikšminimo.

– Neturiu ko pasakyti šiuo klausimu. Tik noriu pabrėžti, kad labiau demokratiškos aplinkos, kokia yra keletą pastarųjų metų, partijoje dar nebuvo.

– Kaip apibūdintumėte situaciją, kuri šiuo metu susiklosčiusi tarp V.Landsbergio ir A.Kubiliaus?

– Prisipažinsiu, kad nejauku yra girdėti V.Landsbergio priekaištus, ypač kai žinai, kad jie ne visada yra teisingi. Nors būna ir teisingų pastabų, priekaištų, kritikos. Tikrai ko nors svarbaus kartais nepadarome, nesuspėjame, neatkreipiame dėmesio. Be jokios abejonės, mums jo nuomonė labai svarbi.

Profesoriui gal tik reikėtų vengti jam būdingo ūmaus reagavimo, kai ką nors išgirsta, o nebūna įsigilinęs į niuansus. Ir apskritai Lietuvoje esame pernelyg įpratę reaguoti į partijų pirmųjų asmenų nuomonę.

Partijas labiau reikėtų vertinti pagal jų priimtus ir patvirtintus dokumentus. Tačiau net tie pasitaikantys nuomonių skirtumai yra tik partijos laisvėjimo bruožas.

– Kokią matote nuosekliai besiskaldančios Lietuvos dešinės ateitį?

– Man regis, kad didesnių problemų yra kairėje pusėje. Nors ir dešinėje jų, žinoma, netrūksta. Apskritai Lietuvos politinei sistemai būtų sveikiausia, jei abiejose pusėse veiktų stiprios partijos, kurios sugebėtų greitai reaguoti į situaciją, atsinaujinti iš vidaus, eiti į priekį.

Kairėje daug sumaišties sukėlė Darbo partija. Ji labai susilpnino socialdemokratus. Dešinėje tokių didelių problemų nematau, nes sugebėjome susijungti su Dešiniųjų sąjunga, kuri vienijo net keturias partijas, susijungėme su Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga. Ir tai buvo tinkami, geri projektai. Prie mūsų prisijungė ir dalis krikščionių demokratų, net socialdemokratų dutūkstantininkų. Tad tas vienijimasis jau yra įvykęs.

Galų gale tik žmonės nuspręs, kas yra stipriausia ir patikimiausia dešinės jėga. 2000 metais jau daug kas mus laidojo po labai žiauriai pralaimėtų rinkimų, o šiandien esame stiprūs ir tikrai dar stiprėsime. Mūsų perspektyvos yra ateinančios. Tik turime sugebėti jomis pasinaudoti.

– Šnekamės tuo metu, kai įvyko tam tikras nesusipratimas. V.Landsbergio vardu platintas reto kritiškumo tekstas, kurį parašė Vytautas V.Landsbergis. Kuo taip supykdėte šį žmogų?

– Nežinau, nes neteko kalbėtis su Vytautu Landsbergiu jaunesniuoju politikos temomis. Būtų įdomu tai padaryti. Nepaisant jo kritikoje esančių akivaizdžių netikslumų, tai yra laisvė. Laisvė kalbėti, turėti nuomonę. To norėjome prieš šešiolika metų. Tai šiandien ir turime.