Kitakalbiai užrašai Lietuvos miestų gatvėse dygsta kaip grybai po lietaus. Patriotus tai varo į neviltį, o etatiniai kalbos saugotojai kaltina šalies gyventojus mankurtizmu.
Gina įstatymai
„Verslas vienas nevaikšto. Jis eina drauge su kalba, reklama”, – kitakalbių užrašų bumą paaiškino Arūnas Dambrauskas. Jis yra Valstybinės kalbos inspekcijos, atskaitingos Seimui, viršininko pavaduotojas.
Pasak jo, esame globalizacijos įkaitai. Iš užsienio į Lietuvą ateina firmos drauge su savo prekių ženklais, pavyzdžiui, „Sony”, „Elektrolux” ar „Sprite”. Šie turi ne vien ilgą istoriją, bet reiškia ir firmos prestižą bei didžiulius pinigus. Prekių ženklų nesulietuvinsi. Jie saugomi ir visame pasaulyje ginami įstatymų.
Kvailai galvoja
„Kitas dalykas – ar visada šalia kitakalbio pavadinimo yra lietuviškai parašyta ir paaiškinta, ką tas ne visiems suprantamas užrašas reiškia – kirpyklą, viešbutį ar parduotuvę”, – kalbos tvarkytojų rūpestį nusakė A.Dambrauskas.
Jis priminė ir kitą bėdą – dažnai patys lietuviai viešbutėlį ar kokią užeigą mėgsta „papuošti” užsienietišku pavadinimu.
„Kvaila galvoti, kad dėl tokio pavadinimo daugiau klientų ateis”, – padarė išvadą Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos atstovas.
Jaučiasi bejėgis
Klaipėdos savivaldybės kalbos tvarkytojas Jonas Kantautas tokius lietuvius vadina mankurtais.
„Jiems gimtoji kalba trukdo bizniui. Baudos jų negąsdina. Dėl iškabos su užsienietišku užrašu jie nesivargina ateiti ir pasitarti su kalbininku. Ne vienas kitakalbis užrašas mieste atsiranda tiesiog piratiškai”, – savo bejėgiškumo neslėpė J.Kantautas.
Jis sakė, kad galbūt greitai atsisveikins su darbu. Jam vienam sunku kariauti su tautinę savigarbą prarandančiais lietuviais. Anksčiau vietos spaudai rašęs straipsnius J.Kantautas teigė nebematąs prasmės to daryti.
„Žmonės neskaito, niekuo nesidomi. Ne vienas verslininkėlis ir vidurinės mokyklos nėra baigęs”, – tikino kalbos tvarkytojas.
Nekreipia dėmesio
Administracinių teisės pažeidimų kodekse yra ne vienas straipsnis, numatantis baudas – nuo kelių šimtų iki pusantro tūkstančio litų.
Kalbininkai neslepia, kad tai – daugiau formalumas. Realiame gyvenime mažai kas kreipia dėmesį į kalbos įstatymo pažeidimus. Todėl valstybinei mokyklai metų metus vadovauja lietuviškai nekalbantis direktorius, o miestų ir miestelių gatvės kasdien „pasidabina” vis įmantresniais egzotika dvelkiančiais kitakalbiais parduotuvių, barų ar viešbučių pavadinimais.
A.Dambrauskas teigė išeitį matąs naujame Valstybinės kalbos įstatyme. „Dešimt metų veikiantis įstatymas jau pasenęs ir mus varžantis. Kitąmet Seime turėtų būti svarstomas naujojo įstatymo projektas. Tikimės, jog jis bus palankesnis mūsų kultūros paveldui, vadinasi, ir gimtajai kalbai”, – vylėsi Valstybinės kalbos inspekcijos viršininko pavaduotojas.
Audronė Gliožerienė