Net neįpusėjus dabartinei Seimo kadencijai aiškėja, kad dabartinis parlamentas pagal politinės migracijos mastus galės būti vadinamas neabejotinu rekordininku. Frakcijas šiame Seime jau pakeitė beveik penktadalis parlamentarų. Netolimoje ateityje politinių perbėgėlių turėtų dar pagausėti.
Politologai atkreipia dėmesį, kad konstitucinė teisė leidžia Seimo nariams elgtis laisvai ir pagal situaciją pasirinkti tą partiją, kuri jiems priimtiniausia. Tačiau politiškai ir morališkai tokie žingsniai nėra sveikintini.
Dvi frakcijos naujokės
2004 metų lapkričio viduryje darbą pradėjusiame Seime susibūrė septynios frakcijos – Darbo partijos, Tėvynės sąjungos, Socialdemokratų partijos, Liberalų ir centro sąjungos, Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos, Liberalų demokratų partijos bei Naujosios sąjungos (socialliberalų).
Dabar, praėjus vos pusantrų metų nuo kadencijos pradžios, jų jau devynios. Prisidėjo Liberalų sąjūdžio ir Pilietinės demokratijos frakcijos. Be to, Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjunga pakeitė savo pavadinimą į Valstiečių liaudininkų partiją. Atitinkamai pasikeitė ir šios partijos frakcijos Seime pavadinimas.
Frakcijas iki šiol pakeitė 24 parlamentarai iš 141, tai yra beveik penktadalis Seimo narių. Kai kurie tautos išrinktieji tai darė ne vieną kartą.
Rekordininkas – H.Žukauskas
Pirmasis perbėgėlis – Henrikas Žukauskas. Jį galima vadinti ir politinės migracijos rekordininku. Į Seimą H.Žukauskas buvo išrinktas pagal Liberalų demokratų partijos lyderio Rolando Pakso kandidatų sąrašą, tačiau iškart po rinkimų perėjo į valdančiąją Darbo partijos frakciją. Bet joje ilgai neužsibuvo, nes valdančiosios koalicijos derybų metu negavo jokio posto. Po to šis Seimo narys nusprendė pasitraukti į Mišriąją grupę, kuri vienija nefrakcionuotus parlamentarus. O prieš kelias dienas H.Žukauskas įsiliejo į naujai susiformavusią Pilietinės demokratijos frakciją.
Ankstesniame Seime H.Žukauskas iš pradžių buvo liberalų atstovas, bet vėliau kartu su kitais R.Pakso šalininkais išėjo pas liberaldemokratus.
Dabartinio Seimo narys Albertas Sereika irgi buvo kurį laiką liberaldemokratu, bet dar pernai pavasarį perėjo į Socialdemokratų partijos frakcijos gretas.
Rimantas Smetona išėjo iš Valstiečių liaudininkų frakcijos, kurį laiką buvo Mišrioje grupėje, dabar atėjo pas liberaldemokratus. Pastarųjų gretas neseniai papildė ir dar vienas buvęs Valstiečių liaudininkų frakcijos narys Kazys Bobelis. Jis jau paliko Seimą, atsistatydino dėl sveikatos būklės.
Jonas Ramonas irgi buvo „valstietis”, bet pernai išėjo į Mišriąją grupę, o praėjusią savaitę prisijungė prie Pilietinės demokratijos frakcijos. Ją papildė ir buvęs liberaldemokratas Algimantas Matulevičius.
Gali atskilti dar keli
Pilietinės demokratijos ir Liberalų sąjūdžio frakcijų susikūrimas išprovokavo didžiausio masto politinę migraciją dabartiniame Seime.
Pilietinės demokratijos frakcijos branduoliu tapo nuo Darbo partijos nubyrėję devyni parlamentarai – Seimo Pirmininkas Viktoras Muntianas, kuris pagal parlamento Statutą turi sustabdyti narystę frakcijoje, taip pat Andrius Baranauskas, Petras Baguška, beje, kurį laiką pabuvęs Mišrioje grupėje, Algirdas Ivanauskas, Juozas Jaruševičius, Jonas Lionginas, Vladimiras Orechovas, Rimvydas Turčinskas, Romas Venclovas. Visi jie įstojo į sekmadienį performuotą Piliečių sąjungą, pavadintą Pilietinės demokratijos partija.
J.Lionginas irgi galėtų būti vienu didžiausių politinių migrantų. Antrą kadenciją Seime esantis parlamentaras per pusšeštų metų pakeitė Liberalų sąjungos, Liberaldemokratų ir Darbo partijos frakcijas.
Manoma, kad dar keli Darbo partijos frakcijos nariai gali artimiausiu metu pereiti į Pilietinės demokratijos arba kokią nors kitą Seimo frakciją. Kalbama apie 3-6 tokius parlamentarus. Tačiau nė vienas neoficialiai minimų tokių Seimo narių oficialiai nepatvirtina tokių kalbų.
Perbėgėlių nemažėja
Liberalų sąjūdžio frakciją pernai rudenį įsteigė dešimt iš liberalcentristų gretų išėjusių Seimo narių – Petras Auštrevičius, Vytautas Čepas, Andrius Endzinas, Kęstutis Glaveckas, Vytautas Grubliauskas, Algis Kašėta, Eligijus Masiulis, Gintaras Steponavičius, Gintaras Šileikis, Dalia Teišerskytė. Prie jų kiek vėliau prisijungė ir kurį laiką Mišrioje Seimo narių grupėje pabuvusi Violeta Boreikienė.
Šiame Seime yra narių, kurie per pastaruosius pusantrų metų nepakeitė frakcijos. Tačiau ir anksčiau būdami parlamentarais, Seimuose jie ne kartą keitė savo politinę orientaciją ir atstovautą politinę jėgą.
Tai Vytautas Bogušis, Algis Čaplikas, Rimantas Dagys, Petras Gražulis, Egidijus Klumbys, Dangutė Mikutienė, Saulius Pečeliūnas, Kazimira Prunskienė, Egidijus Vareikis, Julius Veselka, Vidmantas Žiemelis.
Konstitucija įtvirtina laisvą mandatą
Konstitucinis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad pagal Konstituciją Seimo nario mandatas yra laisvas, tai yra nesaistomas nei jį iškėlusios partijos ar organizacijos politinių reikalavimų, nei netgi rinkėjų priesakų. Pagal Konstituciją kiekvienas Seimo narys atstovauja visai tautai, bet ne jos daliai, kad ir kokia ji būtų.
Teismas išaiškino, kad netgi vienmandatėje apygardoje išrinktas Seimo narys nėra tos apygardos atstovas, nes turi atstovauti visiems šalies rinkėjams.
„Seimo narys turi veikti tautos ir Lietuvos valstybės, o ne savo asmeniniais ar grupiniais interesais, kandidatą į Seimo narius iškėlusių ar jį rėmusių politinių partijų ar politinių organizacijų, visuomeninių organizacijų, kitų organizacijų ar kitų asmenų interesais, teritorinių bendruomenių, Seimo nario rinkimų apygardos rinkėjų interesais”, – pabrėžė Konstitucinis Teismas.
Jis taip pat kelis kartus yra įsakmiai nurodęs, jog laisvas mandatas reiškia dar ir tai, kad Seimo narys negali būti rinkėjų atšauktas iš savo pareigų.
Nestiprina partinės sistemos
Nors konstitucinė teisė leidžia tautos išrinktiesiems nebūti atskaitingiems juos iškėlusioms partijoms, politologai atkreipia dėmesį, kad politiškai tai nėra sveikintinas dalykas, nes nestiprina partinės sistemos, skatina rinkėjų nepasitikėjimą ja, kaskart pasitarnauja vis naujoms politinėms jėgoms veržtis į valdžią, nustumiant į šoną tradicines, susiklosčiusias partijas.
Politologė Jūratė Novagrockienė „Kauno dienai” sakė, kad brandžiose demokratijose politiniai migrantai yra reta išimtis. Jie dažnesni postkomunistinėse visuomenėse.
Pasak politologės, tokie perbėgimai „neprideda prestižo politikui, nors kartais jam būna išties naudingi”, ypač jeigu suspėjama laiku tapti partijos, kuri turi perspektyvų gerai pasirodyti per rinkimus, nariu.
Jos nuomone, yra kelios priežastys, kodėl politikai keičia partijas. „Pirmas yra ideologinis veiksnys. Partijose dažnai egzistuoja keli ideologiniai sparnai, kartais kurio nors sparno nariai būna nepatenkinti visos partijos strategija ir taktika, jos vykdoma politika, todėl palieka partiją ir ieško kitos arba įkuria savo”, – dėstė J.Novagrockienė.
Antra politikų migravimo priežastis, pasak politologės, yra „organizacinio-asmeninio pobūdžio motyvai”. „Dažnai išryškėja nesutarimai, skirtingi požiūriai tarp lyderių, susiduria ambicijos. Tai lemia vienos iš pusių pasitraukimą iš partijos ir išėjimą į kitą arba savos kūrimą”, – sakė ji.
Ir pagaliau trečioji perbėgimų priežastis – grynai pragmatinė. „Politikas ieško, kur jis geriau gali save realizuoti, kur jis turės daugiau valdžios. Čia ideologiniai svertai kur kas mažiau svarbūs, čia svarbus tiesiog valdžios troškulys”, – pastebėjo J.Novagrockienė.
Pokyčiai šios kadencijos Seimo frakcijose
Frakcija Buvo narių prasidėjus Seimo kadencijai Yra narių dabar
Darbo partijos 41 31
Tėvynės sąjungos 26 26
Socialdemokratų partijos 21 22
Liberalų ir centro sąjungos 19 8
Valstiečių liaudininkų partijos* 12 10**
Naujosios sąjungos (socialliberalų) 10 11
„Teisės ir teisingumo” (liberalų demokratų) 10 9
Pilietinės demokratijos – 11
Liberalų sąjūdžio – 11
Mišri Seimo narių grupė 1 1
*Iki 2005 m. pabaigos buvo Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos frakcija;
**Kol kas turi 9 narius, bet iš Seimo pasitraukus K.Bobeliui ši frakcija netrukus pasipildys nauju nariu.