„Gerą aktorių naujas personažas taip įtraukia, jog išnyksta kamera, draugai bei penkiasdešimt aikštelėje nuobodžiaujančių bei valgančių spurgas vaikinų. Tu apie tai nebegalvoji, tiesiog vaidini ir reaguoji į kuriamas aplinkybes”, – aktorius, dokumentinių filmų kūrėjas, scenarijų rašytojas ir poetas Valas Kilmeris.
Valas Kilmeris (Val Edward Kilmer) gimė 1959 m. gruodžio 31 dieną Los Andželo priemiestyje. Tarp jo prosenių buvo ir švedų, ir vokiečių, mongolų ir indėnų, škotų bei airių. Valo tėvai – namų šeimininkė Gledis ir nekilnojamojo turto agentas Eženas – išsiskyrė, kai jam tebuvo devyneri. Valas gyvendavo tai pas motiną Santa Fe, tai pas tėvą rančoje Los Andžele. Būsimasis Betmanas augo drauge su savo vyresniaisiais broliais Marku ir Vesliu. Jau vaikystėje Valas aktyviai dalyvaudavo teatrinėje veikloje. Dramos meno mokėsi vidurinėje mokykloje, o vėliau profesionalioje Holivudo mokykloje. 17-os jis patraukia į Niujorką rengdamasis studijuoti prestižinėje Džiulijardo aktorių mokykloje. Čia jis buvo pats jauniausias studentas, kada nors studijavęs dramos skyriuje.
„Per atranką aš atlikau monologą iš vienos savo pjesių. Negalėjau rasti nieko šiuolaikiško, ko komisija jau nebūtų girdėjusi šimtus kartų. Nežinau, ką aš dariau, bet tai suveikė.”
Tačiau sėkmės džiaugsmas greit užgesinamas: Kilmeris gauna žinią, jog jo brolis Veslis nuskendo. Praėjus keleriems metams Valas sakė: „Kol nesuprantame, kas yra mirtis, mes niekada iš tikrųjų negalėsime suvokti, kad gyvenimas – tai meilė, o meilė – gyvenimas… ”
Jo profesionali aktoriaus karjera prasidėjo teatre ir, beje, scenos jis neatsisako ir iki šiol: Valas vaidino ir Makbetą, ir Ričardą III, pasirodydavo graikų tragedijose. 1983 m. jis vaidina Brodvėjuje, o 1988-aisiais gauna Hamleto vaidmenį Šekspyro festivalyje Kolorade.
V. Kilmeris talentingas ir literatūros srityje – 1983 m. jis išleidžia eilėraščių rinkinį „Mano rojus po padegimo”, o netrukus parašo scenarijų dokumentiniam filmui. „Poezija atskleidžia pačius subjektyviausius ir intymiausius jausmus. Tai literatūrinis širdies plakimas. Tavo pulsas. Tavo sielos daina”, – sako V. Kilmeris.
Kino debiutą aktorius padarė būdamas 24 metų. Tai buvo „Visiškai slaptai!” – garsioji šnipų filmų parodija. Jis pats sudainuoja visas dainas, o vėliau išleidžia albumą savo personažo Niko Riverso vardu.
Ir toliau Valas labai daug dirba kine ir televizijoje. Ypatingą vaidmenį jo gyvenime suvaidina filmavimasis fantastiniame filme „Gluosnis”. Aktorius čia susipažįsta su Džoana Valej ir ima ją vilioti: tai apipila gėlėmis, tai rengia romantiškas vakarienes prabangiuose restoranuose, kviečia į teatrus… 1988 m. kovą jie susituokia, o 1992 susilaukia dukters Mersedes.
Kitas pagrindinis Valo vaidmuo sukėlė jo populiarumo proveržį. Nepaisant šalto kritikų priėmimo, Oliverio Stouno filmui „The Doors” žiūrovai neliko abejingi. Be neįtikimo išorinio panašumo į Džimą Morisoną, Kilmeris dar ir sugebėjo nepaprastai įtikinamai atskleisti charakterį, parodyti jo tragediją. Jis netgi pats atliko visas į filmą įtrauktas Morisono dainas ir dar taip, jog „The Doors” nariai tikino, kad kartais buvo sunku atskirti, ar čia dainuoja ne pats Džimas.
„Aš ilgai klausiausi įrašų, surūkiau keletą cigarečių – deja, šis įprotis taip ir užsiliko, – aš nukopijavau jo balsą, taip pat kaip mokyčiausi kokio nors akcento. Atlikęs labai daug darbo aš jį pagavau – radau Džimo Morisono balsą. Oliveris Stounas siekė spontaniškumo bei autentikos, ypač per koncertų scenas. Fiziškai aš sau labai patikau – kad tapčiau Džimu paskutiniaisiais jo gyvenimo metais, turėjau priaugti svorio. Kai Morisonas apsvaigęs nuo alkoholio ir narkotikų, jis panašus į Karlą Marksą. Grimuotojai padarė keletą mano nuotraukų ir parodė tikriesiems grupės „The Doors” nariams. Jie buvo apstulbę nuo mūsų panašumo, ir tai man labai padėjo”, – prisiminė V. Kilmeris.
Toliau – dar daugiau. Vaidinti Amerikos legendas buvo Kilmerio jėgoms. Darbas juostose „Karen Makkoj – tai rimta” ir „Tikras romanas”, kuriame Valas suvaidino patį Elvį Preslį, sutvirtino aktoriaus, kaip ryškios žvaigždės, statusą.
Valo talentas neliko nepastebėtas. Džoelas Šumacheris pakviečia jį vaidinti Betmaną filme „Betmanas amžinai”. Šis lemtingas vaidmuo užkėlė Valą į populiarumo viršūnę. 1995 m. jam su Džoana gimsta antrasis vaikas – Džekas. Tačiau po šešių savaičių Valas ir Džoana jau nebegyvena kartu, o po aštuonių mėnesių oficialiai išsiskiria. Tapęs viengungiu Valas kurį laiką susitikinėjo su modeliu Sinde Krouford.
Be asmeninio gyvenimo, aktorius turi galybę darbo filmuose su didžiausiomis kino pasaulio žvaigždėmis. 1997 m. nugriaudėjo Filipo Noiso „Šventasis”, kuris tapo itin sėkmingu Valui. Jis savarankiškai perrašė 80 scenarijaus puslapių. Šiaip Kilmeris visada labai kūrybingai interpretuodavo savo vaidmenis bei stengėsi patobulinti scenarijų, kas ne visada patikdavo režisieriams.
Beje, jis įgarsino Mozę „Egipto prince”, paskutinis jo filmas – „Nematantis žvilgsnis”, kur Valas vaidina aklą nuo gimimo žmogų, sutikusį, jog jam būtų atlikta eksperimentinė operacija, turėsianti grąžinti regėjimą. Drauge su juo čia filmuojasi ir kylanti žvaigždė Mira Sorvino. Sklido gandai, jog porelė neretai matyta kartu ir ne filmavimo aikštelėje.
Tai koks gi tas Valas Kilmeris? Apie jį kalbama kaip apie puikų artistą, kad pritrenkianti jo vaidyba yra persmelkta psichologizmo ir intelekto; jį vadina aktoriumi chameleonu, kuris visa savo esme persikūnija į naują personažą. Apie jį rašoma kaip apie iš kojų verčiantį gražuolį blondiną žaliomis akimis. Jis kupinas žavesio, patrauklus ir ryžtingas, vyriškas, sarkastiškas ir draugiškas, atviras ir atkaklus – ne taip seniai Valas Kilmeris buvo paskelbtas penktuoju iš dvidešimties žinomiausių Holivudo žmonių. Ir tai visiška tiesa.
Įdomybės
Ūgis – 1,83 m
Didžiausias uždarbis – 9 mln. dolerių.
Žinomas savo smulkmenišku kruopštumu, kai ruošiasi kokiam nors vaidmeniui.
„Led Zeppelin”, „Rage Against the Machine” fanas.
Filmuodamasis „Daktaro Moro saloje” (1996) taip įsiutino režisierių Džoną Frankenheimerį, jog šis prisiekė daugiau niekada nedirbti su Kilmeriu ir pažadą tesėjo.
Kilmeris prisipažįsta, jog yra siaubingas kulinaras.
„Esu labai kritiškas sau, ir kartelę keliu vis aukščiau ir aukščiau. Stengiuosi pralenkti pats save.”
„Būtų teisinga pasakyti, jog į kai kuriuos darbus žiūrėjau per daug rimtai. Esu tikras, kad su manimi dirbti buvo sunkiau nei norėčiau prisiminti. Tačiau aš nesigailiu dėl savo aistrų. Be to, nė vienas geras režisierius niekada neatsiliepė apie mane neigiamai. Gerais aš vadinu tuos, kurie atlieka savo namų darbus, yra aistringi, išprotėję, niekada nemiega…”