Kinijos dovana

Suvaidinusi filme „Geišos išpažintis“, Zhang Ziyi pasiekė, kad pagaliau Holivudo prodiuseriai išmoko tarti jos vardą, o kinų kritikai ją sumalė į miltus. Ši mergina netrukus taps pasaulinio garso žvaigžde.

Paslaptinga kinė

Kai ji 2000-aisiais pasirodė Engo Li filme „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“, niekas negalėjo pamiršti, kaip ji kovojo ir šokinėjo medžiais, be to, viską atliko pati, jai nepadėjo nei dubleriai, nei kompiuterinė grafika.

Tačiau lygiai taip pat niekas, išskyrus oficialiąsias kino ceremonijas, negalėjo prisiminti jos vardo.

Zuja Žang? Žaja Čang? Juk prisimenate, apie ką kalba, ji – nepakartojama. Pasirodžius filmui „Skraidančių durklų namai“, padėtis šiek tiek pagerėjo. Beje, ir Zija Zang tuo metu angliškai kalbėjo labai prastai, Džekas Smitas ir Džeikas Smartas jai tuomet atrodė giminės, o interviu ji dalijo tik padedama vertėjų. (Tada jos dažnai klausdavo: „Koks, jūsų nuomone, klaidingiausias Vakarų požiūris į Rytus?“ Ji atsakydavo: „Jums atrodo, kad mes visi vieno veido“.)

Dėl prastos anglų kalbos ji dažnai pakliūdavo į keblias situacijas.

Jau besifilmuodama Holivude ji nusprendė mokytis anglų kalbos klausydamasi Eminemo dainų – ir kartą pokalbio metu pacitavo vieną eilutę.

Nesunku nuspėti, eilutė buvo necenzūrinė. Beveik tuo pat metu režisierius Robas Maršalas ir prodiuseris Stivenas Spilbergas ieškojo pagrindinės herojės filmui pagal Artūro Goldeno romaną „Geišos išpažintis“.

Zijos Zang agentas jai griežtai uždraudė per atranką kalbėti neformaliai ir kelis kartus su ja pakartojo frazę: „Hire me, please!“ („Paimkite mane, prašau!“) Ir ji, žvelgdama į Spilbergą kaip į tikrą Dievą, ištarė: „Hire me, please!“ – o į visus kitus klausimus tik mandagiai šypsojosi.

Ko gero, ta šypsena galutinai ir įtikino prodiuserį, kad prieš jį – geriausia geiša pasaulyje. Beje, tikros geišos, kaip žinoma, vien lūpų krustelėjimu galėjo išprovokuoti vyrą visiškai beprotybei.

Iki filmavimo pradžios ji išmoko kalbėti angliškai pakankamai laisvai – mokėsi jau be Eminemo pagalbos, kursuose po penkias valandas per dieną. Žinoma, pyko ant savęs, kad to nepadarė vaikystėje.

Už uždangos

Tačiau mergaitei, gimusiai 1979 metais Pekine paprastoje komunistų tarnautojų šeimoje, užsienio kalba buvo kaip raktas nuo nežinomų durų. Kur ja kalbėti? „Aš niekada nesvajojau būti aktore. Norėjau būti kaip mama – vaikų darželio auklėtoja.

Iki šiol nesuprantu, kodėl tėvai mane atidavė į šokių mokyklą. Jie kažkodėl labai didžiavosi, kad mane į ją priėmė, o aš lankiau šią mokyklą vien todėl, kad jų neįskaudinčiau.“ – „Kalbate taip, tartum šioje mokykloje jums būtų nelabai patikę.“ – „Matyti? Man iš tiesų buvo sunku.

Pirmiausia tai buvo mokykla-internatas, ir aš labai ilgėjausi namų. Antra, ten buvo nekokia atmosfera. Mergiotės galėdavo priplepėti mokytojoms, kad elgeisi netinkamai. Ir net jei tu taip nesielgei, reikėdavo teisintis arba skųsti kitas.

Aš nemokėjau nei viena, nei kita ir vieną kartą netgi pabėgau iš mokyklos, manęs ilgai ieškojo, įkalbinėjo grįžti“. – „Jūs buvote geriausia mokinė?“ – „Ne, greičiausiai pareiginga.“ – „Kaip manote, ar nuo tada labai pasikeitėte?“ – „Sunku pasakyti.

Pareiginga tebesu. Skųsti iki šiol neišmokau. Kai grįžtu namo, su malonumu drauge su mama vaikštau po parduotuves, tik užsidedu tamsius akinius ir prašau, kad nekviestų manęs vardu. Tačiau ji ir šiaip nevadina manęs Zija, dažniausiai – „dukrele“.

Jokios mimikos

Ką čia slėpti, Zija daug ko išmoko, net ir vilkėti vakarines „Armani“ sukneles – tarsi su jomis būtų gimusi. Per britų kino akademijos BAFTA apdovanojimų ceremoniją ji buvo viena iš elegantiškiausių moterų: blankiai auksinė suknelė (kaip tik „Armani“), juoda audinės pelerina, viskas lakoniška, nieko nereikalinga.

BAFTA už geriausią moters vaidmenį atiteko ne jai, o Rizai Vizerspun, tačiau Zija vis dėlto pakilo ant scenos ir vietoj nedalyvaujančio kompozitoriaus priėmė apdovanojimą už geriausią muziką filmui „Geišos išpažintis“. Ką tik išmokta anglų kalba pasakė viską, kas priklauso: „Mes be galo laimingi. Labai ačiū“.

Svarbiausia buvo, ne ką ji sako, o kaip ji tai daro: jokios mimikos, vietoje atviros amerikietiškos šypsenos – kukli pusiau šypsenėlė ir jokio nereikalingo gesto.

Ceremonijai pasibaigus, prasidėjo maišatis, parteris susiliejo su amfiteatru, Holivudo žvaigždynas – su paprastais žemės gyventojais, ir visi kartu atsidūrė nemaloniame Londono lietuje.

Zija Zang žengė priekyje išdidžia geišos eisena. „Baisus oras“, – kažkas ištarė kaip galima mandagiau. „Taip“, – mandagiai sutiko ji. – „Jūs atrodote puikiai su šia suknele.“ – „Dėkoju.“ – „Ir dar puikiau jūs atlikote Sajurės vaidmenį“. – „O, labai ačiū.“ – „Jūs labai puiki aktorė.“ – „Ačiū, aš sujaudinta.“

Kartais po šiais visais padėkos žodžiais slepiasi didžiulis noras kuo greičiau atsikratyti pašnekovo. O štai čia susidarė įspūdis, galbūt ir klaidingas, kad Zijai Zang iš tiesų malonu išgirsti nuomonę apie jos filmus ir sukneles.

Būtent čia ir šiuo metu – lyjant lietui ir minioje. Jei meno taip dėkoti (ir atrodyti kaip graviūroje, išdidžiai ištiesta nugara, o ne susitraukus lietuje) moko geišų mokykloje, iš tiesų darosi gaila, kad nesi jos baigęs.

Geišų mokykla

Dėl geišų mokyklos – tikrai menki juokai: prieš filmavimo pradžią režisierius Robas Maršalas aktorėms organizavo mokymus. Šešias savaites jos mokėsi judėti, nusilenkti kalbėti ir tylėti taip, kaip tai darydavo Kioto geišos 1930-aisiais. Zijai, be viso to, dar teko mokytis japonų šokio meno avint japonų sandalus „pokuri“, kurių padas trisdešimties centimetrų aukščio.

Šiuos pokuri avėjo tik madingiausios ir brangiausios geišos – kaip tik tos, kokia jos Sajurė san. „Kai pirmąkart išvydau šį apavą, pamaniau, kad nugriūsiu ir nusisuksiu galvą anksčiau, nei apsiausiu, – sako Zija Zang. – Pasirodo, kai pašoki po šešias valandas per dieną su pokuri, po kurio laiko nustoji klupinėti“. – „Ar tai buvo sudėtingiausia?“ – „Ne, sudėtingiausia buvo nevaidinti veidu.

Geišos negali sau leisti atvirai džiūgauti, susikrimsti ar išsigąsti. Vis dėlto tai dar nereiškia, kad jos nieko nejaučia. Jos kaip kiniškos dėžutės – iš išorės gražios, o kas viduje, – niekada nežinai.

Robas iš manęs reikalavo to paties. Kartais jam atrodė, kad aš visiškai bejausmė, kad man vis viena, ar šis nemalonus man žmogus taps mano dana. („Dana“ – vyras, kuris išlaiko geišą ir naudojasi tam tikromis privilegijomis.)

O kartais Robas sakydavo, kad mano veide parašyta per daug. Buvo dienų, kai aš, palikusi filmavimo aikštelę, įsisprausdavau į kampą ir imdavau tai verkti, tai juoktis – leisdavau sau išsivaduoti iš tų emocijų, kurios draskė Sajurės širdį.“

Amerikiečiai ją praminė „Kinijos dovana Holivudui“, o Pekino kritikai dabar mano, kad padarė nedovanotiną klaidą. „Geišos išpažintis“ Kinijoje taip ir nebuvo parodyta.

Savo tėvynėje Zija Zang vadinama išdavike dėl to, kad sutiko vaidinti filme, kurio veiksmas vyksta Kinijoje japonų okupacijos metais.

Japonai iš pradžių taip pat nebuvo patenkinti tokiu aktorių parinkimu. Spilbergas ir Maršalas prieštaravo: filme „Graikas Zorba“ graiką vaidino amerikietis Entonis Klunis, ir tai nemažina filmo vertės. Kritikai kaip visada buvo ciniškesni ir atviresni: „Kinė Zija Zang filmui atnešė tiek pajamų, kiek nebūtų atnešusi nė viena japonų aktorė. O šios kiniškos dėžutės viduje – lobis“.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kinas su žyma , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.