Per milijardus metų evoliucija sukūrė daugybę keistų, vaizduotę pranokstančių gyvų būtybių. Prie tokių priskirtini labai egzotiški žinduoliai – skruzdėdos.
Ypatinga geografinė padėtis
Visa skruzdėdų istorija susijusi su ypatinga Pietų Amerikos geografine padėtimi: beveik iki pat kainozojaus eros pabaigos šis žemynas buvo atskirtas nuo kitų kontinentų ir gyvavo pagal savus dėsnius. Dėl šios aplinkybės tiems nepilnadančių būrio gyvūnams nereikėjo konkuruoti su labiau išsivysčiusiais žinduoliais. Nepilnadančių (Edentata) būriui priklauso trys šeimos. Be skruzdėdų, dar jų artimi „giminaičiai” yra tinginiai ir šarvuočiai, kurie irgi gana veržliai vystėsi ir keitėsi.
Tačiau, kai Panamos sąsmauka užsidarė, gyvūnų audringas klestėjimas pasibaigė: į gamtos sukurtą milžinišką draustinį plūstelėjo agresyvi šiuolaikinė fauna. Puolimą įveikti pavyko ne visiems: iš buvusios nepilnadančių būrio įvairovės liko vos kelios rūšys. Nuostabiausia, kad visoms negandoms atsispyrė kaip tik unikaliausi ekologiniai „profesionalai”, pasižymintys ypatingu „meistriškumu ir įgūdžiais”.
Didžiosios, arba gigantiškosios, skruzdėdos (Myrmecophaga) yra šių nepaprastų gyvūnų sąrašo pačiame viršuje. Jų savita išvaizda ir organizmo sandara pritaikyta labai tiksliai ir aiškiai – ėsti vabzdžius – skruzdėles ir termitus. Didžiuliai, iki dešimties centimetrų ilgio nagai, kuriais baigiasi skruzdėdos stiprios priekinės letenos, be vargo pralaužia pačių tvirčiausių termitynų sieneles. Paskui „paleidžiama į darbą” galva. Tai – karikatūriškai ištįsęs kietas straublys, kurio gale – mažytė burna. Iš jos su pasakišku greičiu – iki 160 kartų per minutę – kyščioja ilgas ir plonas liežuvis.
Skruzdėdos liežuvis yra ypatingas Gamtos išradimas: mažiau kaip vieno centimetro pločio ir 60 centimetrų ilgio. Skruzdėdos savo liežuvio ilgiu pralenkė ir žirafas, ir dramblius… O proporcijomis ir išmatavimais šie gyvūnai apskritai neturi sau lygių: liežuvis sudaro pusę jų kūno ilgio be uodegos. Net neproporcingai ištįsęs vamzdžio formos snukis atrodo pernelyg ankšta ertmė tokiam liežuviui, kurio pagrindas siekia net krūtinkaulį. Ten, prie krūtinkaulio, driekiasi milžiniškos seilių liaukos, kurios liežuvį daro nepaprastai lipnų.
Skruzdėdos gomurys ir žandų vidinė pusė apaugusi suragėjusiais šereliais, kurie nuo liežuvio nugremždžia prilipusius vabzdžius. Dantų visai nėra. Maistą susmulkina skrandis, pasižymintis stipriais raumenimis su suragėjusia vidine danga. Smėlis ir akmenukai, kuriuos skruzdėdos, kaip ir paukščiai, nuolat ryja, padeda geriau sutrinti delikatesinį maistą, kuris šiems gyvūnams yra vabzdžiai.
Reikia pripažinti, kad skruzdėdų gastronominiai pomėgiai tikrai nėra nei skurdūs, nei vienodi. Neaptikusi pakeliui termitynų, skruzdėda su didžiuliu malonumu ryja kirmėles, šimtakojus vabalus, stambius vikšrus, uogas, kurių negriebia savo lipniu liežuviu, o čiumpa lūpomis. Nelaisvėje skruzdėdos lengvai pripranta ėsti mėsą, virtus kiaušinius ir vaisius. Juos reikia šiems žvėreliams duoti gerai susmulkintus – antraip mažyte burna skruzdėda nieko nepaims.
Skruzdėdų gyvenimo būdas
Artimiausios didžiųjų, arba gigantiškųjų, skruzdėdų giminaitės nykštukinės skruzdėdos (Cyclopes didactylus) gyvena medžiuose, o mažosios skruzdėdos (Tamandua) yra „universalesnės” – vienodai puikiai jaučiasi ir ant medžių šakų, ir ant tvirtos žemės. Kibios ir lanksčios skruzdėdų uodegos padeda gerai išsilaikyti ant medžių šakų, o priekinės letenos lieka laisvos, tad jomis žvėrelis gali naršyti skruzdžių lizdus.
O didžiosios skruzdėdos nėra tokios vikruolės ir gyvena tik ant žemės. Todėl joms uodega „tarnauja” ir kaip vėduoklė, ir kaip antklodė, kai miega, taip pat padeda išreikšti emocijas.
Savitas mitybos būdas ne tik suformavo tokią nepaprastą skruzdėdų išvaizdą, bet ir apibrėžė ypatingą gyvenseną. Galingi nagai yra nepakeičiami ardant termitynus, o nuzulinti tokius tobulus įrankius į žemę jokiu būdu negalima. Todėl skruzdėdos „išmoko” taip remtis savo letenomis į žemę, kaip joks kitas žvėris: eidamos jos atlenkia nagus atgal ir į pėdos vidų, remdamosi į žemę išvirkščia pirštų puse ir išoriniu delno kraštu, ant kurio jau yra susidariusi speciali nuospauda.
Dėl visų šių ypatybių skruzdėdos „eisena” yra nepakartojamas reginys – tokia šleivakojė keturkojo žinginė. Nepaisant viso nerangumo, ji pasižymi labai savitu gracingumu. Bet juk ilgai taip nepavaikščiosi! Ką jau kalbėti apie kokį nors greitį su taip iškleiptomis letenomis.
Aišku savaime, kad „bėgančią” skruzdėdą žmogus pasiveja be jokio vargo. Persekiotojo užspeistas žvėrelis, kai įsitikina, jog priešas neatsilieka, tupiasi ant žemės ir gindamasis pakelia priekines letenas. Tai atrodo gana komiškas vaizdas, bet pasiryžusiam su skruzdėda eiti imtynių visai nebebus juokinga. Jos aštriais nagais ginkluotų letenų smūgiai yra ne tik galingi, be ir taiklūs.
Skruzdėdos yra neblogai įvaldžiusios ir klasikinių imtynių metodus – meistriškai apkabina priešininką ilgomis priekinėmis galūnėmis. Iš to kibaus glėbio kartais nepavyksta išsilaisvinti net suaugusiam ir fiziškai stipriam žmogui.
Yra žinoma nemažai atvejų, kai skruzdėdos sėkmingai nugalabydavo jas užpuolusius šunis ir pernelyg savimi pasitikinčius medžiotojus. Netgi puma ir jaguaras – vieninteliai nuolatiniai skruzdėdų priešai „iš prigimties” – stengiasi dvikovų su šiais keistuoliais vengti, jeigu aplinkybės neverčia rizikuoti arba nepasitaiko ypač patogi proga.
Didėja grėsmė išnykti
Tačiau visa skruzdėdos narsa yra bejėgė prieš paprastą lazdą, jau nekalbant apie medžioklinį šautuvą. Todėl daugelyje vietų, kur tik apsilankė žmogus, didžiosios skruzdėdos dabar jau negrįžtamai išnykusios, o kitur tapusios retenybe ir naktinio gyvenimo būdo šalininkais…
Užkietėjusios keliauninkės, visą savo gyvenimą praleidžiančios klajodamos, skruzdėdos nėra itin ištvermingos ir stiprios. Joms dažnai tenka sustoti, kad galėtų pagulėti ir atsipūsti.
Ten, kur skruzdėdos nepersekiojamos, jos gyvena laisvesniu režimu – vaikštinėja, medžioja arba miega, kada užsimano. Šie žvėreliai nėra išrankūs ar išlepę, bet „principingi”: greta būtinai turi stovėti medis ar išsikeroję krūmai, kartais skruzdėdos net išsirausia tarp šaknų plačią ir negilią įdubą guoliui.
Galbūt kaip tik todėl skruzdėdų neaptinkama į pietus nuo La Platos, garsiosiose pampose – bemiškėse, vien žolėmis apaugusiose lygumose. O šiaurėje jų galima pamatyti iki pat pietinių Meksikos sienų, tačiau gyventi jos gali ne bet kur. Drėgnosios Amazonės selvos ir Andų uolynai skruzdėdų visiškai nevilioja.
Amžinieji klajūnai skruzdėdos neprisiriša prie jokios vietos ir bendrauja išskirtinai tik su giminaičiais, kuriuos susitinka savo gyvenimo kelyje. Tai daro irgi tik vieninteliu tikslu – kad pratęstų giminę, vadinasi, paleistų į pasaulį savo palikuonių.
Poravimosi laikas nėra visai tiksliai apibrėžtas. Mokslininkų stebėjimais, skruzdėdos rujoja du kartus per metus – pavasarį ir rudenį. Patino „pareigos” prasideda ir baigiasi apvaisinimu, o patelė beveik pusę metų „laukiasi” visada tik vieno jauniklio ir atsivedusi jį dar kelis mėnesius nešiojasi ant nugaros, kur jisai užsiropščia pats vos tik gimęs.
Biologas Džeraldas Darelas, kuriam sykį teko tapti mažyčio skruzdėdos jauniklio įmote, išbandė šį procesą asmeniškai ir pajuto didelę pagarbą šios gyvūnų rūšies patelių ištvermingumui. Jauniklis ant nugaros, kaip ir jo sugebėjimas laipioti, irgi yra aiškus protėvių, gyvenusių ant medžių šakų, palikimas. Tačiau tokio gyvenimo būdo prireikė ir žemės klajūnams.
Vieno mėnesio amžiaus skruzdėdos mažylis jau pats nusliuogia ant žemės, paskui savarankiškai užsiropščia ant motinos nugaros. O kelių mėnesių jauniklis galutinai palieka nugarą ir pereina prie suaugusios skruzdėdos raciono. Tačiau dar ilgai skruzdėdžiukas stengsis būti netoli nuo motinos ir visiškai savarankiškas taps dvejų metų.
Nepaisant savo evoliucijos primityvumo ir didelio sumanumo nereikalaujančio mitybos būdo, didžiosios skruzdėdos sugebėjo sėkmingai išgyventi jas sukūrusios Pietų Amerikos faunos žūtį ir išmoko komfortiškai jaustis šių laikų pasaulyje. Svarbiausia, kad žmonės pripažino jų teisę gyventi Žemėje ir nustojo jas naikinti.