Vilniaus universiteto teatro trupė „Minimum”, vadovaujama režisieriaus Rimanto Venckaus, gegužės pradžioje pristatė „Kaino” premjerą
Jei kitame kambaryje mirtų jūsų brolis, ar sugebėtumėte to nepastebėti daugiau nei dvejus metus? Sakot, neįmanoma? Įmanoma. Lygiai taip pat įmanoma žaisti su kuo nors šachmatais internete ir net nenutuokti, kad vienas iš jūsų kurs muziką kito pjesei. Apskritai, pasirodo, gyvenime daug kas įmanoma. Ir apie tai jums geriausiai galėtų papasakoti Artūras Gelusevičius.
Išbandęs galybę darbų jis taip ir nesugebėjo pamiršti šešerius metus lankytos dramos studijos. Dabar, kaip pats sako, vėl gali imtis to, kas įdomiausia – rašyti pjeses. Gelusevičiaus pjesė „Kainas” sukurta prieš porą metų. Pakako per radiją išgirstos žinutės apie viename name rastą jau kelerius metus mirusį žmogų, kurio mirties visus tuos metus nepastebėjo brolis.
Muziką spektakliui kūrė devyniolikmetis Mantas Savickis – Juozo Naujalio gimnazijos abiturientas. Ir jis yra tas pats, su kuriuo Artūras internete žaidė šachmatais. „Kainas” juos suvedė šiek tiek vėliau.
„Kaine” susipina šiuolaikinė ir biblinė erdvė, dabartinis ir Senojo Testamento laikas. Vieninteliai motyvai, siejantys visas erdves ir laikus, – tai dabartinis Kainas – Kainoelis (Vaidas Kublinskas) ir laužytų formų, iš kėdžių sudėtas rojaus medis scenoje.
Veiksmas vyksta lygiagrečiai. Kainas (Atas Žvirblys) nužudo Abelį (Dainius Kalinauskas) – socialinės darbuotojos randa negyvą Abaelį (Dainius Kalinauskas).
Tiesa, kai kam gali visai pagrįstai pasirodyti, kad socialinė darbuotoja yra viena, nors ją vaidina trys aktorės (Agnė Buckutė, Lina Jančytė, Laura Jankevičiūtė). Tai visiškai įmanoma, nes čia niekas nevers jūsų atskirti Kaino nuo Kainoelio ar Žalčio nuo Tyrėjo.
Viskas per daug susiję, kad būtų suskaičiuota ir išskirstyta. Juo labiau kad viena moteris trijuose asmenyse kai kam gali būti svajonė, o kam nors prakeiksmas. Kainoeliui turbūt maža ir trijų. Tačiau tai tik pradžia.
„Labas rytas”, – kartoja Kainoelis ir kretėdamas invalido vežimėlyje prašo socialinės darbuotojos pakasyti jam nugarą. Iš tiesų jam nelabai rūpi, ar brolis mirė kentėdamas. Jis nemano, kad būtina eiti į laidotuves. Kainas šaukia: „Aš – Dievo rykštė!” Savo keistu monologu jis įtikina, kad tik pridarius pakankamai nuodėmių Dievas nuspręs duoti žmonėms savo įsakymus.
Štai tada visi galės mylėti vieni kitus. Šitai sakydamas Kainas dar nežino, kad grėsmingą paskutiniojo teismo dieną jam (jau sutapatinusiam save su Kainoeliu) bus pasakyta: „Kaltas už meilės nužudymą”.
O meilės spektaklyje daug. Adomo meilė Dievui, Žalčio meilė Ievai, Kaino meilė Abeliui, Kainoelio meilė socialinei darbuotojai Mari (arba visoms trims) ir toks didžiulis meilės medis, kuriuo visi gali pasinaudoti. Tačiau ne visi naudojasi.
„Kaine” nekartojami bibliniai motyvai, jie interpretuojami. Drąsiai ir kartais drastiškai. Čia nebėra dieviškumo kaukių. Gal dėl to, kad vaidina jauni aktoriai, čia nesistengiama sutapatinti su Testamento veikėjais.
Čia jie sukuriami iš naujo – žemiški, nuodėmingi, neramūs, o dažniausiai komiški ir net groteskiški. Didysis lūžis įvyksta tuomet, kai Kainoelis ima tapatinti save su Kainu (arba atvirkščiai). Atsiranda žvilgsnis į save lyg iš šalies, pagaliau pripažįstamos klaidos, suvokiama mirties baimė, laukiama atleidimo. Vis dėlto Kainoelis lieka ištikimas sau sakydamas: „Aš nepažeidžiau jokio Dievo įsakymo. Jokio!”
Ar tikrai Dievas savo įsakymuose daug ko nepaminėjo? Gal Jis pernelyg miglotai liepė mylėti savo artimą? Ką Jis padarė ne taip, kad du broliai, gyvenantys viename bute, gali nesusitikti penkerius metus?
Ar tikrai dvejus metus iš tų penkerių įmanoma nepajusti mirties? Šie klausimai užduodami spektaklyje, bet Kainoelis į juos neatsako.
Spektaklis vyks gegužės 15 dieną 19.30 val. Vilniaus universiteto teatro salėje, Universiteto g. 3