Rankytės – miniatiūrinės, galvytė – mažutė lyg lėlės, akutės – kaip žirniai… bet užtat balselis!.. Visas koridorius skamba. „Neišnešiotukai”- taip šio skyriaus naujagimius vadina neonatologė Albina Bulaukienė. Klaipėdos ligoninės Neonatologijos centro vadovė sako, kad kiekvienais metais apie 6 procentus iš daugiau nei trijų tūkstančių kūdikių į pasaulį pasibeldžia per anksti.
Gyvybė tokia trapi, brangi kiekviena minutė… Ar jus ši aplinkybė veikia – ne kaip gydytoją, o kaip žmogų, moterį, mamą..?
Dirbame savo darbą, bet kai matome labai sergantį naujagimį, pasijaučiame ir moterys, ir kaip mamos. Nepaisant to, emocijos, gailestis niekada neturi būti aukščiau už profesionalumą. Turi kaip įmanydamas susikaupti, kad savo darbą padarytum kuo geriau, o kartu sugebėti užjausti mamą ir ramiai jai paaiškinti: vaikelis gimė neišnešiotas, mes jam suteiksime tokią ir tokią pagalbą. Išaiškiname iki smulkmenų. Nors ir retai, bet susiduriame ir su skaudžiausiais atvejais – pernai užgeso trijų naujagimių gyvybės. Kiekvienas gydytojas tai išgyvena, atsiduria prie tam tikros ribos, susimąsto apie savo darbo prasmę…
Ar mama labai sielojasi, kad jos vaikelis gimė neišnešiotas?
Kai kurios sutinka šią žinią ramiai, kitos iš pradžių nesupranta, neįvertina rizikos, dar kitas ištinka šokas, jos supanikuoja. Abu tėvai klausia savęs, kodėl taip atsitiko.
Kodėl taip atsitinka?
Priežastys – įvairios, bet dažniausiai kūdikiai gimsta neišnešioti dėl mamos infekcijos. Gimdymą per anksti gali išprovokuoti net ir gripas.
Kaip jūs padedate „neišnešiotukams”?
Pirmiausia pasiguldome į Reanimacijos skyrių, nes turime juos stebėti – matome, kokia mažylio odos spalva, kaip jis kvėpuoja, raukosi ar dejuoja – naujagimis tą labai gerai sugeba. Jis nemoka pasakyti – „Padėk man”, bet kartais taip stena, kad net girdėti koridoriaus gale.
Paimti kūdikį į rankas mamai negalima?
Tėtis ir mama prie inkubatoriaus gali būti visada. Gali ranką įkišti per langelį, paglostyti, bet nešioti, žinoma, negalima. Dažniausiai „neišnešiotukai” kvėpuoja per aparatą, jiems prijungtos lašinės. Kartais jų būklė būna sunki – kai dar nesubrendę vidaus organai. Su tokiais mažiukais vargstame ilgokai. Būna, kad vaikelis užmiršta kvėpuoti, aparatas ima pypsėti; tada reikia laiku jį pakutenti, padėti „prisiminti”.
Kiek svėrė pats mažiausias naujagimis?
Neišnešiotu laikomas naujagimis iki 37 nėštumo savaičių. Pernai turėjome tris naujagimius nuo 22 iki 28 savaičių. 22 savaičių vaikelis gali sverti apie 500 gramų: jis telpa mano delne. 28 savaičių kūdikis sveria 800-900 gramų.
Laiku gimę kūdikiai išleidžiami į namus jau antrą ar trečią dieną, o kada neišnešioti?
Priklauso nuo to, kada jis gimė: jei 32 nėštumo savaičių, kai trūko gerų dviejų mėnesių, – vadinasi, čia reikės paaugti mažiausiai mėnesį. Vaikeliui padedame adaptuotis, šildome inkubatoriuje, jis pagyvena tame namelyje, pamažu sužino, ką reiškia valgyti, ir tik tada išleidžiame į namus. Dar anksčiau gimusius naujagimius čia auginame apie du mėnesius. Iš inkubatoriaus mažylius guldome į tokias šildomas loveles, kuriose kūdikiai supasi kaip mamos pilvuke.
Kiekvienam kūdikiui gimus pirmą antrą parą mamų visada paklausiame, koks jo vardas. Gydytojui labai malonu kalbinant naujagimį kreiptis į jį vardu: „Labas, Mantai” ar „Sveika, Auksuole…” Tada ir mamos kitaip jaučiasi, atsiranda artimesnis kontaktas, jos pajaučia, kad čia – jų vaikas, asmenybė.
Jos turbūt labai nerimauja.
Kai vaikutis turi sveikatos bėdų, mamai labai sunku. Ji jaučiasi nesaugi. Aš visada stengiuosi padrąsinti. Gal ir gerai, kad mes, neonatologės, visos esame moterys. Mes pačios auginome vaikus. O kai yra ryšys, supratimas, galima pasiekti fantastiškų rezultatų.
Tarkime, aš tris savaites gydau „neišnešiotuką”. Ir auga toks didžiulis Karolis. „Labas rytas, Karoli, kaip tu šiandien miegojai?” – užkalbinu jį. Mama pralinksmėja, džiaugiasi, kad vaikutis miegojo neblogai, o svarbiausia – priaugo 20 gramų…
„Pediatras rūpinasi ne tik pacientu…”
Vaikų ligoninės gydytojas neurologas Algimantas Savilovas pediatriją sako pasirinkęs taip, lyg būtų išsitraukęs atsitiktinę kortą iš kaladės. „Ta korta nulėmė mano ateitį. Bet ji buvo sėkminga.”
Pediatro darbas turbūt sudėtingesnis nei, pavyzdžiui, terapeuto.
Taip, nes pediatras turi ne tik pacientą, bet dar ir visą šeimyną: mamą, tėtį, dieduką ir močiutę, žodžiu, visą būrį. Su jais taip pat reikia atrasti psichologinį kontaktą.
Vaikai bijo gydytojų, tiesa?
Aš taip nepasakyčiau. Taip, kai vaikas paguldomas į stacionarą, iš pradžių jo akutės būna didelės, jis susikaustęs ir susirūpinęs – juk nežino, kas dabar bus. Bet po dienos antros vaikai pas mus jaučiasi kaip namuose. Ir, žinote, kai ateina laikas išrašyti iš ligoninės, kai kurie net pradeda verkti – sako, nenorime niekur eiti… Čia joks stebuklas – tiesiog mūsų personalas visada atranda laiko pabendrauti su vaikais.
Bet gydytojas turi atrodyti griežtas, ar ne?..
Negaliu pasakyti, ar aš esu griežtas, ar ne. Bet žinau, kad visada reikia būti lanksčiam.
Sako, kad šiuolaikiniai vaikai labai silpni, juos puola visokios sveikatos bėdos.
Kai pradėjau dirbti Klaipėdoje – tai buvo 1984 metais – ligoninėje Neurologijos skyriaus net nebuvo. Buvo tik dešimt lovų Traumatologijos skyriuje, kur buvo guldomi sergantieji centrinės nervų sistemos ligomis. O dabar mes turime atskirą skyrių su 25 lovomis. Retai kada būna tuščių. Pacientai labai dažnai keičiasi. Per mėnesį pas mus yra gydomi 80-85 vaikai. Vadinasi, sergamumas didėja.
Kodėl?
Vaikai mažai juda ir vis daugiau laiko praleidžia prie kompiuterio, dažnas išsėdi vos ne visą dieną ir atsitraukia tik kai reikia nueiti į tualetą. Todėl turime tai, ką turime: jau atsirado naujas terminas – „priklausomybės nuo kompiuterio”. Vilniuje ruošiamasi atidaryti centrą, kuriame bus gydomi priklausomybe sergantys vaikai.
Tėvai turėtų drausti vaikui kompiuterį?
Aš nesakau, kad tėvai turėtų uždrausti žaisti kompiuterinius žaidimus, bet viskas turi būti daroma su protu. Viena, kai kompiuteris naudojamas darbui ar mokslui, ir visai kas kita – kai šaudo, gaudo ir mušasi. Paaugliai įgyja nevisavertiškumo kompleksą, nes tame fantazijų pasaulėlyje gali pasijusti kokiu tik nori didvyriu, o realiame gyvenime savęs išreikšti jau ir nebegali. Vaiko nervų sistema yra labai pažeidžiama.
Jūs su savo sūnumi dėl to kovojate?
Visko buvo. Bet dabar sūnus jau vienuoliktokas, jis supranta, kad kompiuteris – darbo įrankis, o ne žaisliukas.
Medikų biblija vadinamoje knygoje „Dievo namai” autorius S. Shemas rašo: „Neįtikimas paradoksas: gydytojo profesija taip nužmogina, bet ją taip didžiai vertina visuomenė”.
Nenorėčiau sutikti. Taip nėra, kad tau pasidaro viskas vienodai: ar pacientą kamuoja auglys, ar epilepsijos traukuliai – į viską nusispjauti, velniai nematė. Dėl kiekvieno vaiko, kuris guli skyriuje, jauti rūpestį ir didžiulę atsakomybę. Išėjęs iš ligoninės, į namus išsineši pusę skyriaus problemų; kitą dieną ateini į darbą – prisideda naujų. Net nėra kada „nužmogėti”.
Ar susiduriate su medicinos bejėgiškumu?
Medicina tobulėja, ir tai nėra tik tušti žodžiai: per pastaruosius dešimtį metų esame pažengę toli į priekį. Pasikeitė ne tik diagnostinė aparatūra, bet ir mąstysena. Ar gali sakyti, kad medicina bejėgė, kai tavo buvę pacientai po daugelio metų ateina pas tave jau su savo vaikais arba net vaikaičiais?
Žinoma, būna ir labai sunkių, beviltiškų akimirkų. Bet kad ir kokia sunki būtų liga, stengiesi padėti iš paskutiniųjų. Jei jau negali nieko padaryti kaip medikas, stengiesi padėti kaip žmogus – palaikydamas tėvus, artimuosius.
Su tuo sunku gyventi, mes – ne geležiniai, ne robotai. Nieko nuostabaus, kad gydytojai trumpiau gyvena.
Ar gydytojai verkia?
Ar man yra tekę slėpti ašaras nuo pacientų? Būna ir taip. Visko būna…